Londono lietuvių dažnai kviečiamas dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino neseniai vėl linksmino emigrantus Anglijos sostinėje įsikūrusioje „Bernelių užeigoje“. Būtent čia atlikėjas kadaise buvo tapęs pirmuoju svečiu, surengusiu gyvo garso koncertą. Tiesa, tuomet Mino dainuoti teko užsilipus ant kopėčių...
ANGLIJA.today portalui dainininkas pasakojo kadaise pats patyręs, ką reiškia būti emigrantu ir kuo skiriasi į koncertus susirenkantys gerbėjai Anglijoje ir Lietuvoje.
Kelintą kartą esate Londone?
Esu Londone jau septintą ar aštuntą kartą. Kai prieš pora metų tik atsidarė „Bernelių užeiga“, tuomet buvau pirmasis atlikėjas, ten surengęs koncertą. Tuo metu ten nebuvo nė scenos, tad teko stovėti kampe apsuptam gausybės žmonių. Nenuostabu, jog daug žmonių manęs nė nematė. Todėl antros koncerto dalies metu nusprendžiau pasilypėti ant fotografės kopėtėlių, ant kurių stovėdamas koncertavau toliau. Susirinkusi „chebra“ juokavo, sakydami: „O, pagaliau Mino pasirodė! Galvojome, kad čia tik įrašai grojo.“
Kuo skiriasi į koncertus susirenkantys gerbėjai Anglijoje ir Lietuvoje?
Čia žmonės labiau pasiilgę, nes retai mato. Labai nori pabendrauti, papasakoti apie savo išgyvenimus – apie tai, kaip koks nors lietuvis iš staliaus padėjėjo pakilo iki staliaus superviser‘io ir dabar gali vadovauti savo kolegai. Būna, ištraukia „Jack‘o“ butelį, sako „sėsk, Mino, tau viską papasakosiu.“ Neretai svarbu ne tik išgirsti mane, bet ir patiems pasipasakoti. Smagu, jog žmonės pasiilgsta ir rodo didesnį dėmesį.
Kita vertus, Lietuvoje būna mažiau muštynių. Lietuvaičių koncertai – tai taip pat būdas išsiaiškinti tarpusavio santykius bei pasidalinti merginas. Per keturis pastaruosius rengtus koncertus Anglijoje keturis kartus mačiau muštynes. Pasibaigus programai man jau išeinant būtinai renginys turėjo būti vainikuojamas muštynėmis. Juk ne koncertas ir ne balius, jei kam nors neužvažiuoji. (juokiasi) Tai tokie prisiminimai. Tai – savotiška proga lietuviams susitikti, toks mūsų mentalitetas.
Į kokią veiklą esate pasinėręs šiuo metu – ar lieka laiko laisvalaikiui?
Šiuo metu esu labai įsitraukęs į scenos veiklą, nes dirbu ir vadybinį darbą, tariuosi dėl koncertų, pats ruošiu sutartis, naujas programas, net gaminuosi plakatus. Veiklą, kurią atlieka vadybininkas ir administratorius – atlieku aš. Paskui pats nuvežu save į koncertą, pabūnu vairuotoju. Taip yra todėl, nes čia rinka nėra tokia didelė, kad reiktų dalintis darbais. Tačiau pačiam darbo netrūksta. Kartais be viso to dar padėstau italų kalbą. O laisvalaikiu mėgstu poilsį gamtoje, pasivaikščiojimus, buvimą prie jūros.
Ar turite kokių ritualų prieš koncertus?
Prieš kiekvieną koncertą kaklą papuošiu kryželiu. Jis su religija nesusijęs, daugiau kaip amuletas. Nors esu vienas pareigingiausių atlikėjų: vėluoti, neatvykti ar prisigerti man nebūdinga, tačiau stengiuosi apšilti balsą – o tam reikia 50 gramų. Tik reikia nepamiršti, jog 50 gramų yra gerai, o 150 gramų – jau viršyti pavojinga. Kadangi dainuoju gyvai, nesinori, jog žodžiai imtų veltis. Tai prieš koncertą prasiniūniuoju. Kai dainuodavau televizijoje, tai bent dvidešimt atsispaudimų padarydavau, kad raumenys išryškėtų, jog atrodyčiau geriau prieš merginas. Dabar pamiršau šį ritualą, bet manau, kad reiktų atnaujinti.
Kas įkvepia kurti dainas? Kaip kilo mintis parašyti dainą, skirtą Facebook‘ui, pavadinimu „Patinka“?
Netyčia išėjo. Kelias dainas visad sukuriu dėl linksmybės. Paprastai nei Facebook‘ui, nei litui, nei pastatui dainų nekuriu. Pasakysiu paslaptį – visos dainos yra skirtos moterims. Be jausmo, susižavėjimo, įsimylėjimo, net be išsiskyrimo, neparašysi gražių tekstų – visa tai reikia išgyventi. Dainose apie konkretų įvykį tiesiogiai nekalbama, bet galima nuspėti. Pavyzdžiui, tai gali būti tam tikros spalvos akys, arba mergina, kvepianti braške, arba jausmas, jog esi kaip angelas, kuris yra netobulas, kuris negali pasiekti užsibrėžtų tikslų... Tad moterys kaltos (juokiasi). O dainos, kurias kartais norisi parašyti „ant bajeriuko“, paprastai nebūna sėkmingos.
Ar niekada nesvarstėte emigruoti?
Kai buvau studentas, važiuodavau į užsienį. Dirbau net 10 sezonų. Pora sezonų dirbau Italijoj virėjo padėjėju ir indų plovėju. Tuomet man reikėjo pinigų, norėjau būti laisvas nuo tėvų. Tai kažką panašaus į emigraciją – kai dirbi, gyvendamas be savo draugų ir šeimos, teko pajusti.
Dabar, kai nebesu studentas, dainuodamas Lietuvoje užsidirbu tiek, kiek man užtenka. Jei ir toliau vyks klimato kaita, oras šils, tai bus visai gerai gyventi ir Lietuvoje (juokiasi). O jei bus labai niūru ir šlapia, o dar ir žmonių mentalitetas bei politinė situacija nesikeis, tai mielai senatvei pasirinkčiau šalį, kurioje žmonės labiau atsipalaidavę ir nenori tavęs „suėsti“, „papjauti“, paskųsti kaimyno, kur galima būtų pasislėpti nuo žiniasklaidos, kuriai nesvarbu parašyti kažką gero, o kuriai knieti tik paskelbti kažką blogo. Tačiau šiuo metu yra darbų, kurie manęs nepaleidžia. Dėl ekonominių situacijų man bėgti nereikia. O dėl žmonių mentaliteto gal ir teks ateityje pabėgti, jei niekas nesikeis.
Girdėjome apie tai, jog įsisukote į renginių ir vestuvių vedėjo bei organizatoriaus verslą – kaip šiuo metu sekasi?
Aš dirbu, kai mane kviečia vesti renginius arba kombinuotai vesti renginius ir dainuoti privačiose šventėse ir vestuvėse. Nors nevengiu ir vestuvių, bet aš nedirbu kaip vestuvių muzikantas. Dirbu kaip vedantysis ir tuo pačiu atlieku koncertinę programą: dainuoju savo dainas naudodamas kokybišką aparatūrą. Tai šiek tiek skiriasi nuo vestuvių muzikanto darbo, kuomet tenka šešias valandas „barškinti“ visokias dainas. Tiesa, kaip vedantysis, galiu ir itališkai, ir rusiškai pakalbėti.
Kokių savybių reikia norint konkuruoti šou versle?
Reikia tokių savybių, kokių aš neturiu. Mane žmonės kviečia koncertuoti dėl mano repertuaro, gebėjimų, kalbų mokėjimo bei komunikabilumo, tad koncertų turiu labai daug.
Tie, kurie šių savybių neturi, ir geba tik dainuoti, išlošia savybėmis, kurių aš neturiu: įžūlumu, lipimu per kitų galvas ir netikrumu. Šie žmonės užsiima viešaisiais ryšiais, kurdami nebūtas istorijas ir nuolat demonstruodami save, nepaisydami tabu – per nuogumą, per drabužius, per skrajojančias frazes ir apkalbas. Kaip ir eiliniame biznyje – jei būsi įžūlus ir „eisi per kitus“, tai ir pasieksi. Geras, jaukus, mielas žmogus labai retai išlieka ilgam šou versle. Kitąkart truputėlį tokius ir „suvalgo“.
Viename interviu kaip vieną mėgstamiausių Lietuvos atlikėjų, įvardijote skandalingąjį SEL – kokiomis šio dainininko savybėmis žavitės?
Man patinka SEL ne dėl elgsenos ar dainavimo vokalo. Žaviuosi šio dainininko gebėjimu susirasti teisingus žmones, kurie atlieka bendrą darbą: kuria, įrašinėja, prižiūri aparatūrą ir t.t. Tuomet gražu pasižiūrėti į rezultatą – minias žmonių ir aukštą kokybės lygį.
Kas smagiausia keliaujant koncertuoti svetur?
Visad mėgdavau keliauti. Labai smagu, kai kelionės suderinamos su darbu. Ir toliau gali „populiarinti“ save, tad gauni naujų užsakymų – po kiekvieno užsukimo į Londoną sulaukiu pasiūlymų dirbti vestuvėse Lietuvoje. Be koncertų, vasarą dar spėju padirbėti gal penkiose ar šešiose vestuvėse. Įdomu tai, jog 90% jaunųjų būna emigrantai, grįžę į Lietuvą surengti šventes kartu su giminaičiais. O susitinkame ir vestuves aptariame dar čia, Anglijoje. Tad muzikantams kelionės – dviguba nauda: ir pamatai, ir pabūni kitoje kultūroje, pabendrauji bei prapleti savo koncertų ratą.
Ar mėgstate keliauti? Jei galėtumėte rinktis, kur norėtumėte nukeliauti?
Aš apkeliavęs nemažai Europos, o kažkur toliau nelabai esu buvęs. Mane labiausiai traukia egzotinės šalys, kur šiltas vanduo ir oro klimatas kitoks nei Lietuvoje. Mielai keliaučiau su gražia mergina į kokius nors Seišelius arba Bora Bora salą. Tai dabar lauksiu, jei kokia nors pasisiūlys (juokiasi).
Kur save įsivaizduojate po 10 metų?
Aš save įsivaizduoju ant vandenyno kranto su „pinakolada“ rankoje, šalia gražios žmonos ir su dukra. Be didelio triukšmo ir su gražia šeima. Savaitgaliais ar pora kartų per mėnesį nuvykčiau į koncertą, jog užtektų pinigų. Tokia būtų mano idilė – ramioje, romantiškoje vietoje...
Portalas Anglijos lietuviams – ANGLIJA.today