Mindaugas Rainys: „Kas gali būti vyriškiau, nei šokti su moterimi“ (papildyta lapkričio 3 d.)

Į susitikimą Mindaugas ateina ne vienas, šalia jo – plačia šypsena pasipuošusi šokių partnerė Milana Jašinskytė-Pankevičienė. „Šiandien esu Rainio jorkšyras – visur bėgu iš paskos“, – tiesdama ranką nusijuokia. Mindaugas užsisako kavos, gražuolę partnerę pavaišina gabalėliu torto – sunku nepastebėti kibirkščiuojančių jųdviejų akių.

„Iškart pajutome, kad norime kartu šokti, nors pradžia ir nebuvo įkvepianti, – šypsodamasis prisimena Mindaugas. – Pabandėme, gal ir nebuvo labai blogai, bet prieš artėjantį sezoną vis dvejojau, sutikti ar ne. Kadangi supratau Milaną ir jos norą ne tik dalyvauti, bet siekti kuo daugiau, priėjau ir nuoširdžiai pasakiau: „Jei susirasi kitą partnerį, tikrai neverksiu.“ Kai nusisukau ir jau žengiau pro duris, ji išrėžė: „Žinai, aš irgi neverksiu.“ Pasirodė, kad ji pyktelėjo, ir man tai patiko, o atsisėdęs į automobilį pagalvojau: „Na ir pasirodžiau...“ 

„Atsakiau ne piktai, o konkrečiai, – paaiškina Milana. – Mindaugas ilgą laiką neatsakė, šoks ar ne. Projekto organizatoriai man siūlė ir vieną, ir kitą partnerį, bet susipažinusi su Mindaugu prodiuserei vis sakiau: „Gal dar palaukime?“ Pasitikiu pirmuoju savo pojūčiu, tinka žmogus ar ne. Man patiko Mindaugo užsispyrimas, maksimalizmas. Tačiau pamaniau, kad jei ras geresnę partnerę, nelaikysiu pririšusi...“ 

Vieną dieną vyrukas iš liemens ir stuomens įsispraudžia į elegantišką fraką ar apsitempia kūno linijas išryškinančiais marškiniais ir žengia ant šokių parketo. Kas tai – avantiūra, savo galimybių patikrinimas, dar viena vyriškumo pamoka?

Niekada nebuvau šokęs, pirmenybę teikiau sportui. Bet išaiškėjo, kad šokiai – geriausia sporto šaka, kokią tik esu bandęs. Grįžtu į tokias kūno formas, kokias turėjau eidamas į televiziją prieš penkerius metus. Tiesą sakant, šiek tiek netgi gailiuosi, kad vaikščiojau į sporto salę, ypač dabar, kai šoku. Iš Milanos vis išgirstu: „Ir čia raumenukų nuimčiau, ir čia.“ Tai ranka ne taip pasikelia, tai koja ne į tą pusę pasisuka, ir visa tai – tik kryptingo vaikščiojimo į sporto salę padariniai. O juk dar buvo krepšinis, futbolas, boksas... 

Šoku su moterimi – kas gali būti vyriškiau?! Nebent šokti su tokia partnere kaip Milana (šypsosi)... Nemažai komplimentų jai esu prisakęs, nenoriu kartotis, bet Milana iš tikrųjų man – daugiau nei partnerė. Pirmiausia ji – geras draugas. Mūsų labai panašus mąstymas, požiūris į gyvenimą, vertybės, o kai kas sako – net ir išvaizda. Tačiau svarbiausia – tikiu ja, jos idėjomis, todėl pirmiausia atsakomybę jaučiu jai. 

Šis projektas reikalauja didelės mano draugės tolerancijos, bet tikrai ateis diena, kai galėsiu Vaidai atsilyginti tuo pačiu.

Kaip į jūsų draugystę ir aistrą šokiams reaguoja artimieji?

Šis projektas reikalauja didelės mano draugės tolerancijos, bet tikrai ateis diena, kai galėsiu Vaidai atsilyginti tuo pačiu. Jaučiuosi jai skolingas ir dėl to būna sunkių akimirkų. Artimiesiems skaudu, bet ne todėl, kad šoku su Milana, o labiau dėl to, kad kai teoriškai nedirbu, manęs vis tiek nebūna namuose. Ir dėl Milanos nesmagu, nes ji aukoja ne tik savo, bet ir šeimos – pusantrų metų dukrelės, vyro – laiką kažkokiam Rainiui. Kita vertus, visi matė, kaip Milana švytėjo per pirmąją projekto transliaciją. Kai komisija pakritikavo ir pasakė, jog man reikėtų pasitempti, kad pasiekčiau Milanos lygį, pagalvojau: „Koks vyras – geriausias?“ Ogi tas, šalia kurio moteris švyti ir jaučiasi laiminga! Galiu būti blogas šokėjas, kad tik Milanos akys spindėtų (juokiasi). 

Esi kelių laidų vedėjas, sporto žurnalistas ir komentatorius, Programų skyriaus vietos laidų koordinatorius, dabar dar – ir šokėjas. Randi laiko pamiegoti, pavalgyti, užmiršti televiziją?

Manau, miegodamas žmogus vėjais paleidžia labai daug laiko. Iš darbo gaunu didelį pasitenkinimą, o miego trūkumą pajuntu nebent savaitės pabaigoje. Išmokau snustelėti, kai tik galiu, man užtenka nulūžti bent penkiolika minučių darbe ant sofutės ir jaučiuosi daug geriau. Pastebėjau, kad jei naktį pavyksta pamiegoti daugiau nei penkias valandas, į „Naują dieną“ atvažiuoju patinusiu veidu ir kalbu „sunkiu“ balsu.

Ateidamas į TV3 turbūt vargiai tikėjaisi, kad vieną dieną tavęs bus tiek daug. Kokia buvo pradžia televizijoje?

Viskas, kas susiję su televizija, reiškė būti laiku ir vietoje. Mokydamasis dvyliktoje klasėje pradėjau dirbti vienoje Kauno regioninėje televizijoje, tris mėnesius skaičiau žinias, tada įstojau į žurnalistiką ir įsidarbinau „Senukų“ sandėlyje krovėju. Man reikėjo savų pinigų, o sandėlyje mokėjo dvigubai daugiau nei regioninėje televizijoje. Paskui šiek tiek dirbau radijo stotyje, vasarą atsidūriau stiklo fabrike, net gavau dujininko tekintojo pažymėjimą. Po kurio laiko grįžau į radijo stotį ir sulaukiau skambučio iš pirmos darbovietės. Tada pasakiau, kad grįšiu tik tuomet, kai pats tą televiziją įsigysiu... Tačiau įsidarbinau „Žalgirio“ sporto klube, „Kauno fone“ vedžiau laidą „Žalgirio“ radijas“. Dėl trumpų kojų ir rankų netapau krepšininku, todėl buvo smagu bent padirbėti laidoje apie krepšinį. Vėliau TV3 pasiūlė per varžybas, kuriose žaisdavo „Žalgiris“, rengti žaibo interviu, o kai Vlada Musvydaitė pradėjo lauktis, reikėjo žmogaus, kuris kartą per mėnesį ją pakeistų tiesioginiame eteryje. 

Vaikystėje norėjau būti aktorius, bet penktoje klasėje viename laikraštyje pamačiau seno TV3 pastato Nemenčinėje nuotrauką, bedžiau į ją pirštu ir pasakiau: „Aš dirbsiu čia.“ Jau neblogai pažįstu televizijos virtuvę, tačiau ji vis tiek man yra paslaptinga, stebuklinga. Dėmesys? Nėra televizijoje dirbančio žmogaus, kuriam jis nepatiktų, – visi mes esame šiek tiek egocentrikai. Bet visus su dėmesiu susijusius etapus, regis, jau perėjau: buvo laikas, kai stebėjau, ar žmonės mane mato, ir man tai patiko. Vėliau atėjo laikas, kai dėmesys ir kalbos už nugaros pradėjo erzinti. Galiausiai pats viso to nustoji klausytis, o aplinkinių pasikuždėjimus girdi tik tie, kurie žingsniuoja šalia tavęs... Vis dėlto niekada nelaikiau savęs megažvaigžde – juk net į svajonių jaunikių dvidešimtuką dar nė karto nesu patekęs (kvatojasi)! 

O galėtum! Juolab kad imdamasis tiek darbų turbūt nudžiugintum ne vieną gerai gyventi pratusią gražuolę...

Na, nepastatysiu aš jai rūmų iš tų pinigų! Užmirškite mitą, kad televizijoje mokami fantastiški pinigai. Atkakliai perku „Vikingų loto“ bilietus ir laukiu, kol laimėsiu bent porą milijonų... Bet iš tikrųjų man pinigų reikia tik tiek, kad užtektų savo poreikiams patenkinti, o jie nėra dideli. Svarbu, kad galėčiau netaupyti maistui, kad galėčiau pavalgyti, kada ir kiek noriu, kad būtų stogas virš galvos ir kad degalams dar užtektų. Mėgstu gražius drabužius, gerus kvepalus, bet visa tai nėra mano prioritetų viršūnėje. 

O laiko pomėgiams užtenka?

Nebesportuoju, nors iki šiol tai buvo didžiausias gyvenimo malonumas. Užtat vis dar mėgstu gaminti. Virtuvė man – dar viena vieta kūrybai pasireikšti, o jei kas nors tai, ką pagaminu, suvalgo ir pasako, kad buvo skanu, vadinasi, mini spektakliukas pasisekė šimtu procentų. 

Kasdienybėje taip pat stengiesi kurti? Niekada nesigailėjai, kad taip ir netapai aktoriumi? 

Viena koja jau buvau įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją, tačiau kartą atsibudęs ir pažiūrėjęs į savo kolegas supratau, kad tai – ne mano rogės ir kad bohemiškas gyvenimas – ne man. Galime kalbėti apie blogą produkciją televizijoje, bet kažkodėl ją žiūri: niekada nebus pasiūlos, jei nebus paklausos. Juokinga, kai žmogus sako, kad žiūri tiktai „Travel“ ir „Discovery“, nors iš tikrųjų turbūt užsimerkęs galėtų išvardyti visus lietuvių laidų vedėjus. Patekti į televiziją lengva, o išsilaikyti ten – kur kas sunkiau. Turbūt nėra laikinesnio darbo už televiziją, bet kai tai supranti, pradedi suvokti ir tai, kad būtų kvaila užriesti nosį ir imti duris atidarinėti kojomis...