Minsko maršų įkarštyje atsidūręs Markas Palubenka: „Teko išjungti telefoną ir dėti į kojas“

Markai, kas jus sieja su Baltarusija?

Mano tėčio šeima. Baltarusijoje gyvena mano seneliai ir dalis giminių iš tėvo pusės, o dabar – ir mergina.

Ar atvykti į šią šalį tokiu metu nebuvo baisu?

Ne, tikrai nebuvo. Be to, čia esu lankęs ne sykį. Baltarusija – neišpasakojamai draugiška šalis čia gyvenančių žmonių prasme. Bent jau man. Galbūt todėl, kad pats, paveiktas skirtingų tautybių, galiu laisvai susikalbėti rusiškai ir surasti bendrą ryšį.

Koks jausmas atvykus į Minską?

Viena vertus, jauti užsitęsusio socializmo šleifą. Keleto dienų užtenka, kad pasakytum, jog tai – farsas. Ypač žiūrint į visus tuos reklaminius stendus su užrašais „Aš esu Baltarusija“, kur vaizduojami vaikai, keliantys raudonai žalias vėliavas.

Kita vertus, man, atvykusiam iš miegamojo Pilaitės rajono, labai keista vaikščioti didmiesčio gatvėmis, nes Minsko gyventojai sekmadienį eina ne į restoraną ar koncertą, bet į gatvę, tiksliau, važiuojamąją jos dalį.

Kokios nuotaikos tvyro gatvėse?

Kaip čia gyvenantis žmonės sako, ir kaip aš pats tai matau, Baltarusijoje šiuo metu vyksta neoficialus pilietinis karas. Yra du frontai. Pirmasis – taiki dauguma, kuri, kaip ir Lietuvoje, dirba, ilsisi, augina vaikus, užsiima kūryba, specializuojasi... Antrasis – valdžios organai, kuriems priklauso karinės pajėgos, technika, jie gali veikti koordinuotai, gauna Rusijos paramą, taigi, turi didelį pranašumą.

Apibendrintai, savo gyvenime turbūt nesu matęs labiau išsigandusių žmonių. Tą baimės jausmą patyriau ir pats, eidamas kartu su mase. Vieną akimirką, rodos, eini ir jautiesi užtikrintas, kartu su visais skanduoji, galvoji, kodėl čia esi. Bet staiga viskas pasikeičia. Išgirsti šauksmą, ir minia akimirksniu suka kitur, ir tu – kartu su ja. Ne dėl bandos instinkto, bet grynai iš išgąsčio.

Aišku, gera matyti ir būti to dalimi, kai žmonės solidarizuojasi, bent jau čia, Minske, ir kasdien eina į gatves. Masiškiausi maršai vyksta savaitgaliais, tai – kol vienintelė proga, kada dešimtys tūkstančių žmonių gali skanduoti tą patį ir elgtis laisvai.

Teko ir pačiam bėgti nuo policijos, siekiant išvengti galimų represijų?

Taip, du kartus. Pirmasis atvejis nutiko Lenino aikštėje, kur po keleto valandų eisenos mus pasitiko gyva OMON linija. Jie buvo įsikūrę strategiškai patogioje vietoje – pasistatę tvoras, išrikiavę automobilius. Mes pradėjome eiti į priekį, keli žmonės iš skirtingų pusių ėmė rėkti, kad traukiamės, nes OMON gali imtis kažkokių veiksmų. Taip ir buvo – jie atstatė tvoras ir pradėjo važiuoti, o mes – bėgti...

Antras susidūrimas – kai buvo jau tikrai baisu – įvyko po keleto kilometrų. Minioje tuo metu jau buvo likę apie 500 žmonių, ir staiga mašinos pradėjo staigiai kursuoti mūsų link. Aš dar filmavau, bet befilmuojant paskutinį video turėjau užrakinti telefoną ir dėti į kojas.

Vienas jūsų kūrinys yra dedikuotas Baltarusijai. Kuris? Ir kur jo galima pasiklausyti?

Iš tiesų, yra ne vienas kūrinys, kurį esu parašęs Baltarusijai. Bet pagrindinis, į kurį per ilgą laiką sudėjau daug tvarios muzikinės esybės, yra „Maestro“. Tai – instrumentinis kūrinys. Jį bus galima išgirsti naujajame „APOLA“ albume, kuris turėtų pasirodyti ateinančių metų sausį.

Jau šį ketvirtadienį su „APOLA“ esate suplanavęs koncertą Vilniuje, muzikiniame klube „Paviljonas“. Kokie veiksmai, susiję su viruso pandemija, jūsų laukia grįžus į Lietuvą?

Pasienyje su Lietuva man bus atliktas COVID–19 testas. Jeigu jis bus teigiamas, be abejo, aš negalėsiu koncertuoti, turėsiu izoliuotis. Jeigu testas bus neigiamas, lipsiu į sceną.

Kokia muzika skambės jūsų koncerte?

Grosim senas mano dainas, taip pat – muziką ir savitą atlikimą naujų į grupę įsiliejusių kūrėjų, tad kaip visada – senos ir naujai apipavidalintos dainos ir būsimų įrašų, kuriuos kviečiu sekti virtualioje erdvėje, koncertinės versijos.