Miražai – iššūkis mūsų vaizduotei

Miražai parodo mums labai ryškų iliuzijų pasaulio žaismą. Paprastai iki tokio susidūrimo su miražų vaizdiniais, ko gero, beveik visi yra įsitikinę, kad drąsiai galima pasitikėti tuo, ką matome, jaučiame, girdime, kaip orientuojamės ir veikiame  aplinkoje. Ir štai mums iššūkis – neapčiuopiamas, bet matomas ir suvokiamas reiškinys.

Mokslas aiškina, kad miražas – tai šviesos dalelių atspindys skirtingo tankumo atmosferos sluoksniuose. Kai šviesos spinduliai kerta ribą karštas oras-daug vėsesnis oras, jie netaisyklingai užlinksta, o mes tai interpretuojame kaip įprastai mus pasiekiančius šviesos spindulius, ateinančius tiesia trajektorija. Tad mūsų matomi atvaizdai išsikreipia, įgyja įvairias fantastiškas formas.

Pasirodo, fizikai yra pakankamai ištyrinėję šį reiškinį. Yra žinoma, kad miražas gali būti apatiniuose atmosferos sluoksniuose, tai apatinis miražas ir miražas, esantis aukštesniuose sluoksniuose, – tai viršutiniųjų atmosferos sluoksnių miražas. Pastarieji būna ryškesni, labiau koncentruoti, tikroviškesni ir sukuria sunkiai paneigiamą kažkokio matomo daikto ar reiškinio iliuziją. Tiesa, tai gerokai retesni miražai, tačiau pastebėjus tokį, galima matyti jį ir bandyti tyrinėti ilgesnį laiką.

Šie miražai patvaresni, nes žymus temperatūrų pokyčių skirtumas aukštesniuose atmosferos sluoksniuose ne taip greitai kinta.

Miražai – matomi, bet realiai nesantys objektai gali mums atsispindėti iš už horizonto, t. y. tai gali būti objektai, esantys gana toli ir įprastai nematomi dėl žemės lenktumo, esant ypatingai šilto ir šalto atmosferos sluoksnių kaitai, gali pakankamai iškraipyti saulės šviesos spindulius. Jie, lūždami kitaip, tarsi pakelia ir priartina vaizdą, esantį jau už horizonto linijos ir natūraliai už žemės linkio linijos.

Patys įdomiausi ir sudėtingiausi miražai – vadinamieji fata-morgana miražai. Tiesa, jie pasireiškia gana retai, tačiau gali tiesiog priblokšti savo tikroviškumu, gyliu ir trimačiu vaizdu. Manoma, kad šis pavadinimas kilo nuo senos legendos, kurios veikėja fėja Morgana, atstumta mylimojo ir supykusi ant jo, įsikūrė jūros dugne, kad gąsdintų jūreivius įvairiais nepaaiškinamais vaizdais.

Fata-morgana miražai stebimi lyg gerokai pakilę nuo žemės paviršiaus vaizdai. Tokių miražų pavyzdžių galime rasti nagrinėdami istorinių įvykių aprašymus, kai didelė žmonių minia danguje mato priešų armiją, danguje plaukiančius jūros laivus ar angelų bastionus.

Dar labai įdomi miražo forma – tūrinis miražas. Čia mes galime stebėti savo pačių vaizdą, pasimatantį šalia esančioje erdvėje. Mokslininkai šį reiškinį aiškina kaip ne tik šviesos spindulių lūžio pasikeitimus dėl skirtingų atmosferos šilumos sluoksnių, bet ir dėl tam tikro rūko masės susidarymo. Taigi mes lyg veidrodyje pradedame stebėti save šalia esančioje erdvėje. Tiesiog nejauku...

Turbūt pats mistiškiausias miražas vis dėlto yra chronomiražas. Tai reiškinys, kai prieš mūsų akis iškyla įvykiai, reiškiniai, objektai, kurie vyko, buvo, egzistavo praeityje. Štai čia pagaliau mokslininkai taria didelį „stop“, nes paaiškinti tokį reiškinį remiantis įprastomis šviesos lūžio ir atmosferos sluoksnių sąveikos teorijomis nebeįmanoma.

O kur dar miražai vaiduokliai, miražai persekiotojai?.. Įvairios mitinės būtybės?..

Tai, ko gero, jau keičia reiškinio klasifikaciją į visai kitą kategoriją. Galbūt čia susiduriame su kito laiko ar išvis kitų paralelinių visatų gyvybės ar technikos formomis? Gal tai langas į paralelinį pasaulį, vartai į kitą realybę ar erdvę?

Tam tikrose žemės planetos vietose veikiančios ypatingos gravitacinės jėgos, magnetinės ir patogeninės anomalijos ir jų veikimo zonoje susidarančios ypatingos sąlygos – terpė, gebanti atverti įprastai uždarus vartus į kitus pasaulius?..

Jau kurį laiką gilinuosi į šiuos įdomius reiškinius. Manau, kad žmonija palaipsniui pereina prie naujos mokslo koncepcijos. Štai psichoinformaciologija, mokslas apjungiantis visos Visatos veikimo mechanizmus ir dėsnius aiškina, kad Visata yra paralelinė, kad egzistuoja įvairi energetinių dažnių erdvė. Mes, žmonės, egzistuojame tam tikroje apibrėžtoje dažnių juostoje. Tačiau nereiškia, kad į kitas puses, kitoje aplinkinėje erdvėje aplink mus, kituose dažniuose yra tuščia. Sakoma, ten egzistuoja paraleliniai pasauliai, kurie įprastai nesisieja vienas su kitu, nepersidengia ir vienas kitam netrukdo. Žinoma, su nedidelėmis išimtimis... Tad būtent tuomet galime susidurti su nepaaiškinamais mokslu fenomenais, nepažįstamomis biologinėmis- techninėmis esybėmis, įvairiomis naujomis energijų formomis, visai kitais vaizdo, garso, erdvės, šviesos parametrais, nei esame įpratę ar net sugebame pakelti išsaugodami sveiką fizinį kūną ir sąmonę.

Mokslas veda mus gilyn į nepažintą ir iki šiol neištirtą pasaulį, ir, manau, daugeliui jis labai įdomus, nenuspėjamas, viliojantis...

Tekstas psichoinformaciologės, kosmoenergetikos magistrės Eglės Gleščinskienės

Tinklaraštis „Kosmoenergetika“