Mirė Egmonto Bžesko mama – garsi grafikė Marija Jukniūtė-Bžeskienė

Kovo 11-ąją mirė Egmonto Bžesko mama, Lietuvos grafikė ir scenaristė Marija Jukniūtė-Bžeskienė.

Šią skaudžią žinią pranešė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.

„IN MEMORIAM

MARIJA DANUTĖ BŽESKIENĖ (JUKNIŪTĖ)

1943.01.01 – 2023.03.11

Kai neišgirsiu Tavo balso

Kai neišgirsiu jau ir nebepamatysiu,

Dalindamasi nebepraturtėsiu,

Žinojimu tuo, kad nesi, nebenurimsiu

Širdis kalbės Tau ir dėkos už viską

Nes tik dalinimasis patirtim teturi vertę žmogui,

Tik ašaros ir juokas draugėn tesujungia

Vien akmenys aštriais kampais įsikerta į delnus,

Kuriuos stipriai sugniaužus stoviu ir labai labai ilgiuosi

Tų žodžių skambesio

Kai neišgirsiu Tavo balso

Mokytojas visuomet buvo antrasis pagal svarbumą po tėvų...

Marija buvo mokytoja, paruošusi dailės studijoms bene daugiausiai mokinių privačiai. Visi žinojo, kad jos metodika veikia, kad palankius Jos pamokas – šansai įstoti Dailės akademijon ženkliai padidėja.

Atsidavusi menui, ji su pašnekovu dalinosi tais turtais, kuriuos sukaupė, domėjosi naujovėmis, meno pasaulio pulsu, patardavo visais klausimais, ir tie patarimai buvo be galo vertingi.

Tam, kas sutiko ją savo kelyje, pasisekė.

Nes būdamas šalia, jauteisi nušviestas jos šviesos ir šypsenos, pamesdavai laiko nuojautą, užburtas pasakojimų ir istorijų, kuriose ji buvo dalyvė, įtraukdama pašnekovą eiti drauge Jos jaunystės keliais, Dailės instituto koridoriais, dalyvauti slaptuose intelektualų

susirinkimuose, į kuriuos ją pakviesdavo, ar čiuožti rogutėmis nuo Žaliakalnio kalno...

Viskas Joje buvo džiugu, šviesu ir gera. Ji mokėjo net juodžiausius išgyvenimus pateikti reflektuojančios šviesos fone, džiaugtis ir skatinti.

Džiaugtis, ir tuo džiaugsmu užkrėsti. Kibirkštys tos liko.

Tam, kad atmintume ją, atausdami prisiminimus šios šviesos spinduliais...

Dailininkė gimė 1943 sausio 1 d. Radviliškio rajono Papušinio kaime. 1967 m. baigė studijas valstybiniame dailės institute Vilniuje ir įgijo dailininkės grafikės specialybę.

Parodose dalyvavo nuo 1967 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1974 m. Kūrė estampo, knygų iliustravimo, pramoninės grafikos ir dizaino srityse. Sukurtos iliustracijos ir pavieniai darbai pelnė ne vieną apdovanojimą : bronzos medalis (Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Maskva, 1981), TSRS dailės akademijos bronzos medalis (1982), iliustruotas L.Šepkaus „Knygų pasaulis“ buvo pripažinta Gražiausia 1984 metų knyga.

Amžinam poilsiui dailininkė atgulė Kaune Petrašiūnų kapinėse šalia savo mamos, dailininkės Sofijos Juknienės (1915-2006).

Lietuvos dailininkų sąjungos vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą dailininkės sūnui dailininkui Egmontui Bžeskui, šeimos artimiesiems, dailininkės mokiniams, kolegoms bei visiems Ją pažinojusiems“, – rašoma puslapyje.

Anksčiau, dar 2016-aisiais, interviu su portalu 15min Marija Jukniūtė-Bžeskienė buvo įsitikinusi, kad didžiausia dovana, kurią gali moteriai suteikti Dievas, yra galimybė tapti motina. Jos ir sūnaus ryšys – kaip tada taigė – labai tamprus. Net būdami toli vienas nuo kito jie bendraudavo beveik kasdien, o sūnus, norėdamas įprasminti šį ryšį, planavo Tenerifės saloje įrengti Motinų kalną.

„Motinystė man – šventas, kosminis ryšys su Dievu. Tad kaip galima Dievo dovaną – kūdikį – iškeisti į kūrybos žaidimus? Kol kūdikis auga, kol jam labai reikia motinos meilės ir priežiūros, kūryba gali būti tik šalia, tiesiog reikia gaudyti tinkamus momentus kūrybai. Prisimenu, kaip viena kolegė, kuriai Dievulis nesuteikė dovanos turėti vaikų, pasakė: „Kaip baisu, kai moteris pagimdo vaiką ir jos kūryba lieka mazgotės vietoje“. Buvau jauna ir turėjau kūdikį, todėl atsakiau: „Daug baisiau, kai dėl apgailėtinos kūrybos vaikas lieka mazgotės vietoje“.

Man labai didelį įspūdį paliko I.Bergmano filmas „Rudens sonata“ – vaizdas, kaip kenčia vieniša dukra, palikta už durų ant laiptų, kol mama nevykusiai skambina fortepijonu. Tai daug jaudinančių situacijų kupinas filmas, puikiai atskleidžiantis nesveiką kraštutinumą pasiekusio feminizmo žalą vaikui, kuriam taip reikalinga meilė, atsidavimas, supratimas, ne tik paviršutiniškas rūpestis valgiu, drabužiais ar švariu rankšluosčiu. Esu įsitikinusi, kad mūsų, moterų, tikroji prigimtis prabunda tik gimus kūdikiui. Būtent todėl mes visos žinome, ko reikia kūdikiui, kai jis gimsta“, – 2016-aisiais sakė Egmonto Bžesko mama.