Mirė gydytojas Juozas Ivaškevičius: žmogus, Lietuvoje kūręs anesteziologijos istoriją

Apie tai pranešė Lietuvos anesteziologų ir reanimatologų bendruomenė.

Atsisveikinti su velioniu galima balandžio 30 d. (trečiadienį) nuo 16 iki 21 val. ir gegužės 1 d. (ketvirtadienį) nuo 9 iki 14 val. Laidojimo paslaugų centro 2 salėje, Antakalnio padalinyje. Karstas išnešamas gegužės 1 d. 14 val., laidojamas Rokantiškių kapinėse.

Šv. Mišios bus aukojamos gegužės 1 d. 7 val. Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Šeimos vardu prašoma prof. Juozą Ivaškevičių pagerbti vienu gėlės žiedu.

Juozas Ivaškevičius gimė 1943 m., 1967 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir buvo paskirtas dirbti VU MF Bendrosios chirurgijos ir anesteziologijos katedros mokslo darbuotoju.

J.Ivaškevičius buvo vienas iš Anesteziologijos ir reanimatologijos specialybės rezidentūros kūrėjų, anesteziologijos ir reanimatologijos specialybės rezidentūros koordinatorius, VU Tarybos narys, VU Senato narys, VU Medicinos fakulteto Tarybos narys.

Aktyviai dalyvavo akademinėje veikloje, mokslo projektuose, buvo tarptautinio mokslinio tyrimo projekto koordinatorius. Mokslinių tyrimų rezultatus skelbė mokslinėse publikacijose, pranešimuose tarptautinėse ir nacionalinėse mokslinėse konferencijose.

2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje habil. dr. J.Ivaškevičiui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

2024 metais medikas dalinosi savo mintimis duodamas interviu Lietuvos anesteziologų ir reanimatologų draugijos leidiniui.

Jis – buvęs ir šios draugijos pirmininkas, šių pareigų ėmęsis svarbiu metu – kai Lietuvos medikams atsivėrė platesni vartai į tarptautinį bendradarbiavimą, atsirado kontaktai su kolegomis Vakarų Europoje, į draugijos organizuojamus kongresus ėmė atvykti ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių medikai.

Jo vadovavimo laikotarpiu buvo pasirašyta Helsinkio deklaracija dėl pacientų saugumo anesteziologijoje.

„Anesteziologija, reanimatologija, intensyvioji terapija – trys sritys, kurios medicinoje labai svarbios, ir be jas išmanančių specialistų nė viena kita medicinos veikla negali egzistuoti. Buvo, o ir dabar yra, didelis anesteziologų poreikis“, – teigė J.Ivaškevičius.

„Reikėtų suprasti, kodėl medikai renkasi anesteziologijos kryptį. Viena iš priežasčių – šioje profesijoje labai aiškiai matosi pradžia ir pabaiga, matosi darbo kokybė, nuskausminimas, kai reikia medicininį sprendimą priimti čia ir dabar. Ypač tai svarbu intensyviojoje terapijoje, kur minutės kartais lemia išeitį.

Antra, tai – emocinga, ši medicinos kryptis tinka tiems, kas mėgsta adrenaliną, kas turi greitą orientaciją. Anesteziologai yra skirstomi į dvi grupes: anestezistai ir anesteziologai. Pirmasis pagal tam tikrą metodiką atlieka nuskausminimą.

Anesteziologas žiūri plačiau, jo požiūris yra holistinis, į visumą. Jis giliai išmano patofiziologiją. Yra lydinčios ligos ir patologija, reikia adaptuoti nuskausminimą ir be galo daug išmanyti.

Jei anestezija nėra pilnai adaptuota konkrečiam ligoniui, gali sutrikti silpniausia jo sveikatos grandis. Anesteziologas turi įvertinti visą organizmo funkciją. Būtent tokių specialistų ir yra didžiausias poreikis.

Tačiau kitas momentas: būtent tokie specialistai privalo nuolat kelti savo kvalifikaciją. Nedaug medikų renkasi šią profesiją, nes ji yra sunki ir atsakinga. Ne kiekvienas gali dirbti tokį darbą.

(...) Robotai mūsų darbo nepakeis. Žinoma, robotas pagal jam užduotą programą galės atlikti tam tikrus dalykus. Jis galės parinkti vaistų dozavimą, migdymą, pagal monitorius nustatys, ar ligonis miega, ar jam skauda. Bet robotas nesupras, jei staiga kris spaudimas ir dėl ko. Ir kitų dalykų, kur reikia žmogaus.

Kuo medicinoje bus daugiau technikos, tuo labiau reikės techniką išmanančio specialisto, kuo medicina taps labiau robotizuota – tuo daugiau reikės savo darbą puikiai išmanančių anesteziologų“, – kalbėjo medikas.

Jis taip pat kalbėjo apie didelius pokyčius medicinoje: „Naujos metodikos pradėjo atsirasti palaipsniui. Nebuvo labai paprasta, nes skyrėsi ir šalių medicininis aprūpinimas.

Vienu metu strigo vaistų tiekimas, medicinos įrangos įsigijimas. Teko dalyvauti kaip vyriausiajam specialistui ministerijos pasitarimuose, kokią aparatūrą pirkti, kiek jos Lietuvoje reikia.

Kalbant apie vaistus – tai anestetikai, kurie naudojami nuskausminimui ir intensyviajai terapijai. Iš mūsų pusės buvo iniciatyva, kad reikia diegti anestetinius preparatus, kurie naudojami Europos Sąjungoje ir kad jų turi būti pakankami kiekiai, mat tuo metu Lietuvos medikai naudojo gana toksiškus preparatus. Teko nemažai įrodinėti per konferencijas, pažindinti specialistus anesteziologus ir ministerijoje kelti klausimus. Po truputį reikalai pradėjo gerėti.

Tada trūko ir kitų dalykų, ypač kalbant apie regioninę anesteziją. Įvairių adatų, nervų stimuliatorių. Viskas pradžioje buvo atliekama paprastais švirkštais.

Šiuolaikinis anesteziologas, atėjęs į operacinę, žiūri: nėra smegenų monitoringo, miega ar nemiega pacientas, jaučia skausmą ar ne, nėra išplėstinio elektrokardiografinio monitoringo, ligonio būklė sunki. Ir nutaria: narkozės neduosiu. Jie išmokyti dirbti taip.

Mūsų laikais buvo fonendoskopas, vamzdelis, rankinė plaučių ventiliacija, pora rūšių vaistų, nuojauta ir patyrimas. Jei turi aparatą stebėti širdies veiklą, jei matai kardiogramą, tu – ponas.

Anesteziologo ranka – ant paciento pulso, moterų nagai operacijos metu jokiu būdu negali būti lakuoti, nes nematysi, ar jie mėlynuoja. Lūpos neturi būti dažytos, nes jei trūksta deguonies, jos mėlynuoja. Mes taip dirbom.“