Mirė Justino Jaručio ir sesers Andrės senelis: išpildyta jo svajonė – vaizdo klipe

Apie širdį veriančią netektį socialiniuose tinkluose pranešė J.Jaručio sesuo Andrė Balžekienė. Moteris savo jautriu laišku seneliui sutiko pasidalinti su Žmonės.lt skaitytojais.

„Prisimenu, kaip kiekvienąkart susitikęs primindavai mano vaikiškus žodžius „ande guva“ (Andrė griuvo).

Prisimenu, kaip užkišai man už suknelės vorą, po to daug metų jų bijojau, o tu tik juokeisi, krizenai.

Prisimenu, kaip prigulęs ant sofos prie manęs pasakojai, kad ėjai namo po vakaruškos ir tau apsireiškė švenčiausia mergelė Marija.

Prisimenu, kaip nupirkau pirštines, kad tavęs nesugeltų tavo bitės, o tu pasakojai, kad yra keletas šimtų sugėlę ir nieko.

Prisimenu, kaip nusivežei mus į Kamanų rezervatą, kur dirbai, ir mes sėdėdami ant samanų valgėm spanguoles.

Prisimenu tavo miškininko žiūronus ir briedžių ragus ant sienos.

Prisimenu, kaip sakei, Andryte, tu moki šokt ir tai man labai patiko, nes tu šokai pasiutusiai gerai, ir net beveik sulaukus 80 tau buvo sunku prilygti.

Prisimenu, kad mes telefonu kalbėdavom ne trumpiau nei 40 minučių, visada apie kažką filosofiško, romantiško, gyvenimiško, retai tik apie buitį.

Prisimenu, kad sakei, jei yra lemta būti su žmogum, ir būsi.

Prisimenu, kad tu dievinai Vytautą Landsbergį ir visada balsuodavai tik už konservatorius, nors šeimoje buvo už ką kitą balsuoti.

Prisimenu, kad galėjai išvardinti visus 1970 metų pasaulio futbolo čempionus brazilus.

Prisimenu, kad tau labai patiko mano gaminta moliūgų sriuba.

Prisimenu, kaip atvažiavai į Vilnių ir mes su Justinu įrašėm tavo dainų, filmavom vaizdo klipą, prisimenu, kaip pirkau tau baltus marškinius „H&M“, nuvedžiau pas barzdaskučius, ir tu buvai laimingas, tik kiek skundeisi, kad mes per greitai gyvenam, per greit lekiam.

Justino Jaručio daina su seneliu Jonu:

Prisimenu, kad močiutė labai pavydėjo ir pyko, kai toks strajnas grįžai namo į Viekšnius.

Prisimenu visus kartus, kai dainuodavai per mūsų vestuves, gimtadienius, šventes, bet labiausiai tą kartą, kai sėdėjom dviese pirty, ir tu plėšei kažkokią Virgilijaus Noreikos dainą, kurios dabar jau neprisimenu. Koks gražus ir gyvybingas tada atrodė tavo gyvenimas.

Prisimenu tavo paskutinį bučinį man į skruostą, vos praeitą ketvirtadienį, tokį švelnų kaip drugelio virptelėjimą.

Ir dar daug ką prisimenu. Kol prisimenu, tol gyvenu aš, tol manyje gyveni tu.

Gero skrydžio, mylimas seneli“, – jautriai senėlį atmindama rašė Andrė.

Išpildyta svajonė

Andrė ir Justinas – brolis ir sesuo – išpildė savo senelio prašymą. Visą gyvenimą mėgęs dainuoti senelis Jonas paprašė kartu su Justinu įrašyti dainą.

Ši svajonė išsipildė 2016 metais – padirbėję įrašų studijoje, vėliau ant Vilniaus senamiesčio namo stogo sudainavo ir nufilmavo mėgstamą senelio dainą.

„Kartą senelis paklausė, ar Justinas galėtų su gitara pagroti jo senovines dainas. Tai mes jį atsigabenom į Vilnių ir sukūrėm planą kur kas didesnį, nei jis tikėjosi, – juokėsi Andrė Balžekienė. – Jis tikėjosi pagroti kur nors kambaryje, paprastai įrašyti ir tiek. O buvo ir garso studijoje, ir muzikos akademijoje bandė dainuoti akompanuojant pianinui, ir barzdaskučių salone gražinosi. Senelis po to sakė: „Jei būčiau žinojęs, ką su manimi darysit, tai tikrai nebūčiau važiavęs.“

Pasak Andrės, seneliui muzika visada buvo labai svarbi. Jis net svajojo, kad kuris nors giminaitis taptų profesionaliu muzikantu.

„Mūsų senelis dainuodavo nuo jaunystės, prisimenu jį dainuojantį per visokias šventes. Anksčiau gimę žmonės ne visada imdavosi to, ko iš tikrųjų norėjo. Reikėjo pinigus uždirbti, padėti šeimai, apie jokią muziką ir mokslus nebuvo net kalbos. Todėl senelis norėjo, kad kažkas iš vaikų taptų muzikantu. Mūsų tėtis su broliu buvo sukūrę vietinę grupę, bet tie žaidimai baigėsi paauglystėje. O Justinas baigė Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, jo pagrindinis gyvenimas yra muzika. Senelis labai didžiuojasi, kad vienam iš jo vaikų pavyko“, –Žmonės.lt yra pasakojusi A.Balžekienė.

Justinas Jarutis tą kartą, kad niekada nebuvo atkreipęs dėmesio, jog senelis moka dainuoti: „Kai pradėjau groti, aš net nežinojau, kad jis dainuoja, nebuvau to užfiksavęs. Tik prieš 2–3 metus, kai išgirdau jį per vieną iš šeimos susitikimų dainuojantį, supratau, jog reikia tai įrašyti.“

Be to, Justino ir senelio ryšys visą gyvenimą buvo labai artimas, todėl muzikantas labai džiaugėsi, kad turėjo galimybę įamžinti šį duetą.

„Tai turbūt kiekvieno anūko svajonė – kokiu nors būdu daryti ką nors bendro su seneliu, nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar ne. Tas tarpusavio ryšys vis tiek skiriasi: vaikystėje daug bendrauji, užaugęs – vis mažiau. Aš vaikystėje kiekvieną vasarą leisdavau su seneliais ir man tai būdavo nuostabiausias laikas. Todėl labai džiaugiuosi, kad mes turime šį tą bendro, kuo galime džiaugtis net jo senatvėje“, – kalbėjo Justinas.

Dainuoti prieš kameras, dirbti įrašų studijoje Jonui buvo visiškai naujas potyris, todėl buvo ir jaudulio. „Jis niekada nėra dainavęs prieš kamerą, nėra dainavęs su akompanimentu, ir tuo labiau nėra įrašinėjęs studijoje. Tai jam buvo labai baisu, bet pamatė, kad, pasirodo, pirmas kartas gali būti patiriamas ir senatvėje“, – pasakojo Justinas.

Andrė sakė, kad nors ir seneliui iš pradžių atrodė, kad įrašyti dainą bus vieni juokai, galiausiai padaryti tai profesionaliai tapo tikru iššūkiu.

„Kai matau, juos abu susitikusius muzikoje, man labai gražu. Senelis bent trumpam pajuto, ką reiškia būti dainininku. Suprato, ką reiškia metronomas. Nežinau, ar tuo apsidžiaugė, – šypsojosi Andrė. – Įrašinėjo muziką studijoje. Filmavosi pirmame savo vaizdo klipe. Ir visus šiuos žingsnius žengė už rankos palaikomas anūko.“