Mirė legendinis kompozitorius, šlagerių „Gera“ ir „Žalioj stotelėje“ kūrėjas Mikalojus Novikas

M.Novikas mirė eidamas 82-uosius gyvenimo metus. Liūdną žinią LRT Radijui patvirtino kompozitoriaus sūnus Artūras Novikas.

Kompozitorius gimė 1940 m. balandžio 19 d. Vilniuje, mokytojų šeimoje. Lankė Vilniaus 3-ąją vidurinę mokyklą, studijavo į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.

„Šioje mokykloje mokiausi muzikos teorijos – kompozicijos skyriuje pas kompozitotių Jurgį Gaižauską. Šią mokyklą baigiau su pagyrimu 1958-ais ir tais pačiais metais įstojau į LTSR valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija)“, – Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje cituojamas M.Novikas.

Studijuodamas prof. Antano Račiūno klasėje jis sukūrė pirmuosius dėmesio vertus kūrinius: du Styginius kvartetus, simfoninę poemą „Gilšė“, chorui ir solistams harmonizuotas lietuvių liaudies dainas.

Ilgametę pedagoginę veiklą pradėjo 1960 m. Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, kur dėstė teorines disciplinas. 1982–1985 m. buvo Vilniaus kultūros mokyklos direktorius, 1985–1993 m. Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos direktorius, 1993–1998 m. Vilniaus konservatorijos direktorius, nuo 1998 m. teorinių disciplinų (harmonijos, solfedžio, kompozicijos, instrumentų pažinimo, instrumentuotės, aranžuotės) dėstytojas. 1968–1992 m. dėstė teorines disciplinas ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Mikalojus Novikas buvo daugelio festivalių ir konkursų („Vilniaus bokštai“, „Gintarinė triūba“, „Žemaitijos taurė“, „Sidabriniai balsai“) žiuri pirmininkas arba narys, taip pat įvairių meno mėgėjų kolektyvų konsultantas, Lietuvos estradinės muzikos tarybos narys. 1966–1968 m. vedė radijo laidas apie džiazą. 1990 m. kompozitoriui suteiktas nusipelnusio meno veikėjo garbės vardas.

Nuo 1967 m. Mikalojus Novikas – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Parašė apie 500 įvairių kūrinių, daugiausia estradinės muzikos. 2001 m. buvo paskelbtas Metų geriausiuoju lengvosios muzikos kompozitoriumi. Iš kitų autorių jo dainos išsiskiria išmoninga ritmika, žvalia nuotaika, skoningu humoru. Mikalojus Novikas yra pirmosios lietuviškos bosanovos (daina „Pavasariška kelionė“ pagal Petro Gaulės žodžius, 1964) autorius, jam nesvetimi rumbos, sambos, tango ritmai, svingas, apskritai džiazo muzikos elementai. Iš dalies tai lėmė ir paties kompozitoriaus spalvinga asmenybė, gyvas temperamentas, optimistiška pasaulėjauta.

Mėgstamiausias kompozitoriaus dainų tekstų autorius – Antanas Saulynas: dainos „Gera“, „Šešėliai lange“, „Vaivorykštė“, „Pėdos“, „Žalioj stotelėj“, „Putinai“ (ši daina 1978 m. laimėjo SSRS Centrinės televizijos „Metų dainos“ prizą).

Mikalojaus Noviko dainas atliko Stasys Liupkevičius, Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Aleksas Lemanas, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, operos solistai Rimantas Siparis, Romanas Marijošius, Leonidas Muraška, kiti garsūs sovietų estrados artistai – Liudmila Senčina, Sofija Rotaru, Roza Rimbajeva, Tynas Miagis, Jaak Joala, Laki Kesoglu.

Pagrindiniai kompozitoriaus kūriniai: Simfonijetė orkestrui (1962), kantata „Sakmė apie gintarinį krantą“ (Pauliaus Širvio žodžiai, 1963), dainų ciklas „Vilnius nubunda“ (Martyno Vainilaičio žodžiai, 1963), Koncertinė uvertiūra simfoniniam orkestrui (1964), 3 pjesės fortepijonui (1965), Sonatina giocosa smuikui ir fortepijonui (1966), Fantazija estradiniam orkestrui (1975). Yra parašęs pjesių kaimo kapelai, birbynių kvintetui, liaudies instrumentų ansambliui, dainų chorams, vokaliniams ansambliams ir solistams, dainelių ir jų ciklų vaikams. Daug dainų išspausdinta įvairiuose rinkiniuose Lietuvoje, taip pat Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Armėnijoje, Lenkijoje. Išleista dešimt autorinių plokštelių, kasečių ir kompaktinių diskų. Kompozitorius surengė apie 350 autorinių koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, rašoma Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje.

Ilga ir laiminga santuoka

Mikalojus Novikas beveik šešis dešimtmečius buvo vedęs chorvedę, vokalo pedagogę Ireną Novikienę. 2020-aisiais muzikantų šeima savo meilės istoriją papasakojo portalui Žmonės.lt.

Irena ir Mikalojus Novikai susipažino septintajame dešimtmetyje, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (tuo metu – muzikos technikume). Ji studijavo – chorinį dirigavimą, o jis – kompoziciją. Tiesa, romantiška pažintis užsimezgė ne iš pirmo karto.

„Aš buvau įsimylėjęs jos draugę, o ji – mano draugą. Ir mes neva turėjome padėti vienas kitam, bet, summa summarum, susiklijavo kitas duetas“, – sako Mikalojus. „Jis mane kalbindavo koridoriuose, mes kartu sėdėdavome ant palangės. Visi galvojo, kad esame pora, o mes tik kalbėjomės apie savo nelaimingos meilės problemas“, – draugystės pradžią prisiminė Irena.

Pora susituokė 1963 metais. Po dviejų metų gimė sūnus Artūras, šiandien žinomas choro dirigentas ir džiazo mokyklos meno vadovas. Dar po keleto metų – Ingrida, kuri šiuo metu dirba kelionių planavimo versle. Novikai džiaugiasi, jog abu jų vaikai seka jų pavyzdžiu.

„Ir sūnus, ir dukra santuokoje gyvena daugiau kaip 30 metų, ir mes galime susitikti visi drauge, šiandien jau ne tik su vaikais, bet ir anūkais bei proanūke! Žinote, tai yra nuostabu“, – plačiai šypsojosi Irena.

Tai, kas porą jungia ilgus metus – pedagoginė veikla bei meilė ir atsidavimas muzikai. Irena vadovavo ansambliams, dainavo Lietuvos radijo ir televizijos chore, dirbo chormeistere, pedagoge mokyklose. Mikalojus rašė dainas, dėstė ir vadovavo konservatorijai daugiau nei keturis dešimtmečius. Jo parašytos dainos, kaip „Gera“ (1969), „Dar nežinia“ (1970), „Žalioj stotelėje“ (1972), koncertų salėse skamba iki šių dienų.

Novikai pasidalijo ir įžvalgomis apie ilgalaikių santykių vertę bei paslaptį. „Nežinau, ar čia yra vertė. Čia yra normalus gyvenimas, kuris savo laiku buvo kasdieniškas dalykas. Tada nebuvo tiek daug skyrybų, kiek šiandien“, – samprotauja Mikalojus. „Šiandien geltonojoje spaudoje pilna tokių – pasibučiavo, jau rašo, skiriasi, jau rašo, bet ištverti ilgus metus, manau, yra ne tik talentas. Ir proto, ir kantrybės – ir visko reikia“, – sakė Irena.

„Dar vienas dalykas, kiek nuoskaudos tu savyje laikai. Jeigu labai ilgai, tai minusas, o jeigu va, susipykai, o čia pat po valandos pamiršai, tai čia geriausias būdas viską, kas bloga, nuo savęs nuginti“, – mintimis dalinasi ji. „Man tai šitaip nebūna. Jeigu susipykstame, tai mažiausiai savaitei. Aš galiu nesikalbėti. Nebūna taip, kad namo negrįžtu, bet po savaitės praeina“, – komentavo M.Novikas.

Fotogalerija: