Mirė paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas M.Gorbačiovas

Keturių per Sausio įvykius žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimųjų vardu Vilniaus teismui yra pateiktas civilinis ieškinys dėl M.Gorbačiovo atsakomybės už 1991 metų sausio įvykius.

Šiuo ieškiniu siekiama, kad M.Gorbačiovas, kaip aukščiausias pareigas užėmęs SSRS asmuo, sulauktų atsakomybės už Sausio 13-osios žudynes.

Ieškovai teigia teismui pateikę įrodymus, pagrindžiančius, kad tuometinis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas 1991 metų sausio 11–13 dienomis būdamas vyriausiuoju SSRS ginkluotųjų pajėgų vadu turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai, tai yra nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Sunkiai sirgo

Pastaraisiais metais M.Gorbačiovas daug laiko praleisdavo ligoninėje.

Jis turėjo nemažai rimtų sveikatos problemų, tačiau daugiausia bėdų, anot Rusijos žurnalistų, kėlė inkstų ligos. Mirties išvakarėse M.Gorbačiovas atvyko į Centrinę klinikinę ligoninę (CCH) atlikti hemodializės procedūrų.

Energingas reformatorius

M.Gorbačiovas daug kur pasaulyje buvo gerbiamas kaip žmogus, kuris padarė daugiau nei bet kas kitas, kad būtų užbaigtas Šaltasis karas. Tačiau daugelis buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų visą likusį gyvenimą kaltino jį dėl šalies žlugimo.

1985 m., kai M.Gorbačiovas pradėjo eiti TSKP CK generalinio sekretoriaus pareigas, būdamas 54 metų, jis buvo jauniausias Politinio biuro narys ir ypač išsiskyrė iš prieš jį šaliai vadovavusių nusenusių veikėjų.

M.Gorbačiovas merdinčią Sovietų Sąjungą bandė išgelbėti ėmęsis plataus užmojo reformų programos, kurią pavadino „perestroika“.

Viešumo išbandymas buvo 1986 m. balandžio mėn. įvykusi Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Kelias dienas, plintant radioaktyvių dulkių debesiui, didelės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos dalies gyventojai nieko nežinojo arba buvo priversti tikėti gandais apie tai, kaip išvengti pavojaus. Sovietų Sąjunga visais būdais bandė nuslėpti tikrąjį katastrofos mastą.

M.Gorbačiovo bandymas apriboti masinį alkoholio vartojimą buvo smūgis reformatoriaus populiarumui ir turėjo neigiamų ekonominių pasekmių.

Suartėjimas su Vakarais

M.Gorbačiovas manė, kad ekonominės reformos reikalauja mažinti karinių išlaidų naštą, o tam reikia užmegzti draugiškesnius santykius su Vakarais.

1985 m. pabaigoje Ženevoje įvykęs M.Gorbačiovo ir JAV prezidento Ronaldo Reagano susitikimas padėjo pralaužti ledus. Nepaisant visų skirtumų, abiem lyderiams pavyko pasiekti abipusį supratimą ir pradėti abipusio branduolinės ginkluotės mažinimo procesą.

M.Gorbačiovo suartėjimas su Vakarais virto Berlyno sienos ir geležinės uždangos, kurią buvo nuleidusi Sovietų Sąjunga, žlugimu. Iš Sovietų Sąjungos gniaužtų išsivadavo Rytų ir Vidurio Europos šalys, iš kurių sovietai išvedė savo kariuomenę.

Režimo diskreditavimas

Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje glasnost politika išleido džiną iš butelio.

Sovietų visuomenė pradėjo atskleisti nepagražintą tiesą apie tai, kas ilgą laiką nuo jos buvo slepiama: stalinistinių represijų mastą, Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, prabangų nomenklatūros gyvenimą, aukas Afganistane ir patyčias kariuomenėje.

Dar labiau sutriko maisto ir buities prekių tiekimas. Glasnost sąlygomis nepasitenkinimas pradėjo reikštis atvirai.

Prievarta į Sovietų Sąjungą įtrauktos respublikos pasinaudojo laisve ir glasnost, reikalaudamos atsiskyrimo nuo SSRS ir galimybės atkurti nepriklausomas valstybes. Kalnų Karabache, Ferganos slėnyje ir Padniestrėje vyko etniniai susirėmimai.

1989 m. sovietų vadovybė pabandė užsitikrinti visuomenės paramą pirmą kartą surengdama gana konkurencingus Liaudies deputatų suvažiavimo rinkimus.

Kai paprastai nuobodi sovietų valstybinė televizija pradėjo tiesiogiai transliuoti suvažiavimo posėdžius, milijonai žmonių didžiulėje šalyje negalėjo atsitraukti nuo ekranų.

Žmonės pajuto partijos vadovybės bejėgiškumą masinio judėjimo už demokratinius pokyčius akivaizdoje.

Glasnost ir demokratizacija sukūrė žmogų, kuris tapo M. Gorbačiovo duobkasiu. Borisas Jelcinas, 1987 m. pažemintas iš Maskvos miesto partijos komiteto pirmojo sekretoriaus posto, po pusantrų metų, nepaisant partinių intrigų, buvo išrinktas Maskvos nacionalinės-teritorinės apygardos, t. y. visų sostinės gyventojų, deputatu.

1991 m. birželį B.Jelcinas buvo visuotinai išrinktas RSFSR prezidentu ir gavo mandatą, kuriuo M.Gorbačiovas negalėjo pasigirti.

1990 m. kovo mėn. M.Gorbačiovas buvo išrinktas SSRS prezidentu, tačiau ne piliečių, o suvažiavimo, kurio teisėtumas buvo sukompromituotas. Deputatai buvo renkami pagal Konstitucijos 6 straipsnį, remiantis TSKP vadovaujančiu vaidmeniu, nesant organizuotos opozicijos visur, išskyrus Maskvą, Leningradą, Sverdlovską ir Baltijos šalis.

Daugelis istorikų pagrindine M.Gorbačiovo klaida laiko tai, kad jis nesileido į visuotinius rinkimus.

Dažni M.Gorbačiovo bandymai jėga ir ekonomine blokada nuslopinti nepriklausomybės siekusius judėjimus vienoje ar kitoje respublikoje lėmė, kad vietos komunistai galiausiai prarado įtaką. Juos pakeitė nauji politikai, kurie vis atkakliau reikalavo nepriklausomybės.

B.Jelcinas prisijungė prie šio proceso 1991 m. birželio 12 d. pasirašydamas deklaraciją dėl RSFSR valstybinio suvereniteto.

1991 m. balandžio mėn. Sovietų Sąjungos vadovybė pradėjo derybas su respublikomis, kad santykiai būtų grindžiami sutartimis ir joms būtų suteikta daugiau savarankiškumo.

1991 m. perversmas

Sąjungos sutartį buvo numatyta pasirašyti rugpjūčio 20 d. Dieną prieš tai aštuoni veikėjai, pasiskelbę Valstybiniu ypatingosios padėties komitetu, iš kurių šeši priklausė M.Gorbačiovo artimiausiam ratui, įvykdė perversmą, paskelbė nepaprastąją padėtį ir įvedė kariuomenę į Maskvą.

M.Gorbačiovas buvo izoliuotas Kryme esančioje Foroso poilsiavietėje.

Po trijų dienų dėl griežtos B.Jelcino pozicijos, sąmokslininkų neryžtingumo ir maskviečių, atėjusių ginti Baltųjų rūmų, pučas žlugo.

M.Gorbačiovo eros pabaiga

M.Gorbačiovas grįžo į savo pareigas, tačiau, pasak stebėtojų, tapo savęs paties šešėliu. Reali valdžia pateko į B.Jelcino rankas, Sąjungos deputatų suvažiavimas pats save paleido, TSKP veikla buvo sustabdyta, o dauguma respublikų siekė nepriklausomybės.

Desperatiški M.Gorbačiovo bandymai išsaugoti reformuotą Sąjungą kitu pavadinimu nesulaukė visuomenės palaikymo.

Lemiamą vaidmenį suvaidino Ukrainos, kurioje gruodžio 1 d. referendume 90,3 proc. piliečių pasisakė už visišką suverenitetą, pozicija.

Gruodžio 8 d. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susirinko Belovežo pušyne ir pasirašė susitarimą dėl SSRS iširimo. Gruodžio 21 d. Alma Atoje prie susitarimo prisijungė likusios respublikos.

1991 m. gruodžio 25 d. M.Gorbačiovas per televiziją paskelbė apie savo atsistatydinimą ir tapo ne tik pirmuoju, bet ir paskutiniuoju SSRS prezidentu.

Daugelis žmonių buvusioje Sovietų Sąjungoje vis dar apgailestauja dėl šalies žlugimo. Kaip ir antrasis posovietinės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, jie ją apibūdino kaip didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą, po kurios sekė skausmingos ekonominės reformos, o kai kur – ginkluoti konfliktai.

Daugelis dėl to kaltina M.Gorbačiovą. 1996 m. jis kandidatavo į Rusijos prezidento postą, bet surinko mažiau nei 1 proc. balsų.

M.Gorbačiovo kritikus Rusijoje erzino jo dažnos kelionės į užsienį, kur jis buvo pagerbtas kaip Nobelio premijos laureatas.

1999 m. M.Gorbačiovas sunkiai išgyveno mylimos žmonos Raisos mirtį nuo leukemijos.

Paskutinis sovietų lyderis kritikavo V.Putino politiką, tačiau gana santūriai. Kalbėdamas apie vieno žmogaus valdžios žalingumą, lygindamas partiją „Vieningoji Rusija“ su Komunistų partija ir smerkdamas žiniasklaidos suvaržymą, M.Gorbačiovas vis dėlto ne kartą pritarė antrojo Rusijos prezidento užsienio politikai.

M.Gorbačiovas, pasitraukęs iš politikos, įkūrė savo vardo fondą, skaitė paskaitas, leido knygas, tačiau vis labiau jautėsi izoliuotas ir nereikalingas V.Putino Rusijoje.

V.Putino atstovas spaudai antradienį vakare pranešė, kad prezidentas pareiškė gilią užuojautą dėl paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio mirties.

„Prezidentas Putinas reiškia gilią užuojautą dėl M.Gorbačiovo mirties. Ryte jis išsiųs užuojautos telegramą jo šeimai ir draugams“, – Rusijos naujienų agentūroms trečiadienį sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.