Mirė „SOS gyvūnų“ įkūrėja ir vadovė Ilona Reklaitytė: „Ji buvo labai šviesus Žmogus“

Ilona Reklaitytė / Feisbuko nuotr.
Ilona Reklaitytė / Feisbuko nuotr.
Šaltinis: Žmonės
A
A

Antradienį Lietuvą apskriejo liūdna žinia – vėžys pasiglemžė VšĮ „SOS gyvūnai“ įkūrėjos ir vadovės, atkaklios gyvūnų teisių gynėjos Ilonos Reklaitytės gyvybę. Apie moters mirtį socialiniame tinkle pranešė jos buvęs vyras A.Mezencevas.

Ilona Reklaitytė visą gyvenimą globojo gyvūnus, buvo įgijusi veterinarijos felčerės specialybę. Iki įkuriant organizaciją ir imantis šalies keturkojų gelbėjimo misijos, ji dirbo auklėtoja vaikų darželyje.

Beveik prieš 15 metų Ilona ėmėsi kurti visoje šalyje beglobiams gyvūnams padedančią organizaciją, kuriai vadovavo iki netikėtai jai smogusios ligos.

Ilona Reklaitytė / Feisbuko nuotr.
Ilona Reklaitytė / Feisbuko nuotr.

Vasario 2-ąją apie atsidavusios savo veiklai Ilonos Reklaitytės mirtį pranešė jos buvęs vyras, kuris pasidalijo jautriais žodžiais. 

„Rašau, norėdamas jūsų paprašyti pasimelsti. Ji buvo labai šviesus Žmogus. Bet kokie nesutarimai, ginčai ir panašiai – nereikšmingos smulkmenos, viską galima nubraukti vienu mostu ir pamiršti kaip blogą sapną. Svarbiausiais išlieka tas gerumas ir tikrumas, kuriuos ji atsinešė į šį pasaulį. O tai yra labai labai daug“, – rašė feisbuke buvęs Ilonos Reklaitytės vyras A.Mezencevas.

„Nufilmavau šį video prieš 5 metus, kai Ilona eilinį kartą gelbėjo visų nurašytą ir, atrodytų, beviltišką gyvunėlį. O mes tuo pat metu gelbėjome ją pačią iš onkologinės ligos gniaužtų. Gydytojai tada nelabai tikėjo, kad 4-oje vėžio stadijoje įmanomi kažkokie stebuklai, tačiau Stebuklas įvyko – dar penki metai gyvenimo, kuriame buvo jos mylima jūra ir saulė, draugų šypsenos ir šimtai išgelbėtų keturkojų – ji atiduodavo save jiems besąlygiškai. Kada nors jie būtinai susitiks Ten, ir jie vėl iš dėkingumo jai laižys rankas už padovanotą viltį ir naują Gyvenimą. Ilsėkis ramybėje. Pasaulis myli tave“, – jautrius žodžius Ilonai skyrė A.Mezencevas.

Jautriu įrašu feisbuke pasidalijo ir Ilonos gedintys jos kolegos.
 
„Mieli bičiuliai, šią naktį netekome Ilonos. Visiems, kas VšĮ „SOS gyvūnų“ vadovę pažinojo asmeniškai, ji buvo tiesiog Ilona, Ilonytė. Mažas narsus karys, keliolika metų kovojęs gyvūnų globos fronte, nepaisant rūpesčių, nusivylimų, sunkumų, kuriuos čia tenka patirti, o pastaraisiais metais – dar ir sunkios ligos sukeltų skausmų.
 
Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto... „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę. Dirbti teko didžiuliais krūviais, į direktorės pareigas įėjo ir kasdienis valymas, ir skambučių atsakinėjimas kone visą parą.

Šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras.

Kai prieglaudos infrastruktūra dar buvo minimali, šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras. Ji priėmė į prieglaudą, į savo namų globą daugybę katinėlių ir šunų, kuriuos kiti išvadintų neperspektyviais: šlubų, senų, aklų...
 
Daugeliui mūsų „SOS kiemelis“ tapdavo paskutine priebėga, bet niekas taip nesidžiaugdavo, kaip Ilona, kai toks senukas rasdavo tikrus namus. Ir niekas taip nesielvartaudavo, kai jie išeidavo iš gyvenimo. Ji prisirišdavo prie visų, vadino globotinius savais vaikais: „Na, vaikai, kaip gyvenat?“ O jie šokinėja aplinkui, vos nenugriaudami, džiaugiasi.
 
Mums be galo trūks Ilonos. Jos trūks ir Lietuvos gyvūnų globos sričiai. Visų labiausiai jos trūks jos šeimai, vaikams. Nikai, Ieva, laikykitės.
 
Negalime pakviesti atsisveikinti su Ilona Reklaityte, bet kviečiame bent namuose uždegti po žvakelę. Kai žinosime, pranešime, kokiose kapinėse ji atguls.
 
Ilona tikėjo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Vaivorykštės šalyje ją tikrai pasitiks, nes meilė niekados neišnyksta be pėdsakų.“