Mirė tapytojas Aleksandras Vozbinas: buvo tikras meistras, jautė tapybą

Žinią apie tapytojo Aleksandro Vozbino mirtį portalui Lrt.lt patvirtino žurnalistė Lilija Valatkienė.

Artima dailininko bičiulė žurnalistė, laidų vedėja Edita Mildažytė Lrt.lt teigė, kad Lietuva neteko labai savito, gilaus menininko. „Buvo nonkonformistas, nesivaikė valstybinių apdovanojimų. Tapė daug, labai mėgo tapybą, jautė ją ir išties buvo tikras meistras. Didžiulė netektis“, – sakė E.Mildažytė.

A.Vozbinas 1982 metais įstojo į Valstybinį dailės institutą tapybos specialybę, mokėsi dailininko Augustino Savicko studijoje. Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorinių parodų skaičius viršija 30.

Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.

A.Vozbino paveikslų temos – įvairiausios: istorinės reminisencijos, provokuojančios abstrakcijos ar tiesiog žavūs prancūziški motyvai, savaip interpretuota šventųjų tema. Meno gerbėjai dailininko tapybinės interpretacijos moters tematika: iš paveikslų į mus žiūri sarkastiškai romantiškos damos, koketiškos karalaitės ir nėriniais pasipuošusios būtybės, vainikuotos vasaros vainikais...

Tapytojas yra sakęs, kad moters tema – neišsemiama, daug įkvėpimo teikianti, pulsuojanti meilės jėga. Tai patvirtino ne vienas dailininkas, rašytojas ar poetas.

„Nuo vaikystės mėgau istoriją, ir tai gal geriau padėjo suvokti šio nesibaigiančio spektaklio foną, kuriame visais laikais vyksta ta pati drama, tik keičiasi personažai, kurie karta po kartos vaidina tą pačią pjesę. Turbūt nė vienas iš mūsų šiandien ir čia pat negalėtų iki galo nusakyti jos prasmės. Individo trapumas lemties akivaizdoje gali būti šiek tiek pasaldintas ironija ir grotesko detalėmis“, – taip savo kūrybos moto yra apibūdinęs Aleksandras Vozbinas.

Kūrybinio kelio pradžioje dailininko darbus būtų galima įvertinti kaip savotišką nekonformistinę tapybą, inspiruotą sovietmečio paradoksų. A.Vozbinui didelę įtaką darė ekspresionistinė tapyba. Jau tada išryškėjo esminiai dailininko bruožai – profesionalizmo siekis, atsiribojimas nuo literatūriškumo, plastinės tapybos meno esmės išryškinimas.

Apie 1994–1995 m. prasidėjo naujas A.Vozbino tapybinės evoliucijos tarpsnis, kai svarbiausi tapo abstrakcijos ir poetinio siurrealizmo elementai.

Nuo 2000 m. A.Vozbino gaivališkos energijos kupinas, kovojančių spalvų įtampa grindžiamas drobes keitė ironija dvelkiantys tapiniai. Šie paveikslai formuoja kitokį – meditacinį, o dažnai ir groteskišką santykį su pasauliu.

Anot meno teoretiko prof. Antano Andrijausko, tapytojui Aleksandrui Vozbinui svarbi ne tik potėpio galia, spalvos emocionalumas, spontaniški energingų linijų žaismai, netikėti dažų nutekėjimai, bet ir struktūriniai tapybos principai: pirmiausia kompozicija, harmoningi ar konfliktuojantys tapomų erdvių, linijų, spalvinių dėmių santykiai. Gaivališką dailininko Aleksandro Vozbino prigimtį išreiškiančios drobės savo įtaigia spalvų ir linijų magija žadina dramatiškus žiūrovo išgyvenimus.

Pats dailininkas ypač domėjosi geopolitika, istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo ir jo tapyboje.