Mirė vos 22-ejų sulaukęs Liuksemburgo princas: prieš skaudžią žinią – jautrus pokalbis su šeima
Liuksemburgo karališkąją šeimą sukrėtė skaudi netektis – sulaukęs vos 22-ejų, mirė Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio Henriko pusbrolio sūnus, Nasau princas Frederikas.
Kaip praneša „Daily Mail“, Liuksemburgo princo Roberto ir Nasau princesės Julie jauniausias sūnus princas Frederikas mirė kovo 1-ąją Paryžiuje.
Žinią apie vaikino mirtį pranešė jo tėvas Liuksemburgo princas Robertas, paskelbęs žinutę POLG fondo interneto svetainėje. Šį fondą prieš kurį laiką įkūrė pats Frederikas, siekdamas padėti atrasti POLG ligų gydymo metodus.
Teigiama, kad nuo pat gimimo princas Frederikas pats sirgo mitochondrijų liga, susijusia su POLG genu. Nors liga jį lydėjo visą gyvenimą, oficiali diagnozė buvo nustatyta tik jam sulaukus 14 metų.
Mitochondrijų liga – tai genetinis sutrikimas, kuriam būdingas mitochondrijų funkcijos sutrikimas, dėl kurio ląstelės negauna pakankamai energijos. Tai gali lemti daugelio organų veiklos sutrikimus ir nepakankamumą.
Apie sūnaus netektį pranešęs princas Robertas viešai pasidalijo širdį veriančia žinute. Princas prabilo apie paskutinį pokalbį su sūnumi Frederiku. Pasirodo, vaikinas su šeima atsisveikino simbolinę dieną – vasario 28-ąją, kai minima Retų ligų diena.
„Praėjusį penktadienį, vasario 28-ąją, Retų ligų dieną, mūsų mylimas sūnus pasikvietė mus į savo kambarį, kad paskutinį kartą su juo pasikalbėtume.
Frederikas rado jėgų ir drąsos atsisveikinti su kiekvienu iš mūsų iš eilės – su broliu Aleksandru, seserimi Charlotte, manimi, trimis pusbroliais Charliu, Louisu ir Donallu, svainiu Mansouru ir galiausiai su teta Charlotte bei dėde Marku.
Jis jau buvo išsakęs viską, kas buvo jo širdyje, savo nepaprastajai motinai, kuri jau 15 metų nebuvo palikusi jo vieno. Po to, kai Frederikas, laikydamasi savo frederikiškos manieros, kiekvienam iš mūsų „padovanojo“ savo atsisveikinimo žodžius – gerus, išmintingus, pamokančius – jis padovanojo mums visiems paskutinį seniai žinomą šeimos pokštą, kad mus visus pralinksmintų.
Paskutinis Frederiko klausimas man prieš kitas jo mintis buvo toks: „Tėti, ar didžiuojiesi manimi?“
Jis jau kelias dienas beveik negalėjo kalbėti, todėl šių žodžių aiškumas buvo toks pat netikėtas, kaip ir akimirkos svoris. Atsakymas buvo labai paprastas, ir jis jį buvo girdėjęs ohoho kiek kartų...., bet šiuo metu jam reikėjo patikinimo, kad per savo trumpą ir gražią egzistenciją jis padarė viską, ką galėjo, ir kad dabar pagaliau gali judėti pirmyn“.
Didžiąją savo gyvenimo dalį Frederikas praleido Šveicarijoje, tačiau dėl medicininės priežiūros prieš kurį laiką jis persikėlė į Paryžių, kur gyveno jo gydymui pritaikytame bute.
