Mirė žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas

Andrius Tapinas apie tėčio mirtį pranešė socialiniame tinkle.

„Sunkesnio tiesioginio eterio tikriausiai niekada neturėsiu. Kaip ir paskutinių dienų, kai lauki neišvengiamo. 

Bet gyvenimas yra ironijos meistras. Kai mūsų triumfo akimirką šalia gulinčiame telefone įsižiebia skambutis, į kurį aš negaliu atsiliepti, nors ir žinau, ką jis reiškia. Tik Fredis buvo teisus – „show most go on“. 

Mano Tėtis šį vakarą išėjo, mano užsispyręs kuršis po neįtikėtinos kovos viduje pasakė „užteks“ ir iškeliavo į paskutinį plaukiojimą. 

Žmogus, išmokęs mane žaisti tenisą ir „parduotuvę“, kai aš būdavau pardavėjas, o jis kažkodėl nuspręsdavo suvaidinti piktą girtuoklį ir viskas baigdavosi mano ašaromis. 

Žmogus, kuris buvo „sąlyga“, kad didesni vaikai kieme mane priims žaisti ledo ritulį arba futbolą – ateik su tėvu, galėsi su žaisti.

Žmogus, kuris man, penktokui, pasakė „ar tau daugiau niekas nerūpi, tik tas sušiktas futbolas“ ir tada aš parašiau romaną apie Briusą Li ir tėškiau jam į rankas. 

Žmogus, kuris jaudinosi, kad aš įstočiau į universitetą tūkstantį kartų labiau negu aš pats. Žmogus, kuris gal ir nepritarė, bet niekada nenurodinėjo mano gyvenimo pasirinkimų. 

Žmogus, kuris 54 metus mylėjo vieną moterį – mano mamą. Bet kažkaip atrodo, kad Kauno „Žalgirį“ mylėjo dar labiau. 

Žmogus, kuris kovojo dėl gyvenimo, dėl galimybės dar pabūti su savo moterim, dar pažiūrėti vienas rungtynes, dar pamatyti, kaip skleidžiasi medžiai už langų Žirmūnuose, tiek kiek galėjo ir dar daugiau. Ir dar šiek tiek. 

Ir kuris savo kitame kelyje, esu tikras, niūniuoja savo mylimųjų, tais laikais superdeficitinių „Boney M“ melodiją – „ten prie Babilono upių, ten mes sėdėjom, taip, mes verkėm, taip prisiminėm keistas žemes“.
 
Bet nereikia juodos spalvos, nereikia liūdesio, tik vieno kito balto žiedo. Kur ir kada atsisveikinsim, parašysiu atskirai“, –  prisiminimais apie tėvą pasidalijo Andrius Tapinas.

Laimonas Tapinas dėl sveikatos problemų pastaraisiais metais beveik nebuvo matomas viešumoje. Žurnalistas yra susidūręs su sudėtingomis ligomis – 1998 patyrė labai sunkų insultą, o prieš daugiau nei dešimtmetį – infarktą.

Ligas L.Tapinas yra įvardijęs kaip paskatą praregėti ir įvertinti tikrąsias gyvenimo vertybes. „Nepakeičiamų pilnos kapinės“, – kartą yra sakęs jis.

Vis dėlto L.Tapino tikriausiai nepakeis niekas. Jis ne kartą buvo įvardintas Lietuvos žurnalistikos metru, prisidėjusiu prie šiandieninės žiniasklaidos Lietuvoje savo darbu ir visuomenine veikla. Daugeliui žurnalistų jis buvo pirmas mokytojas, patarėjas, iš jo darbų ir šiandien semiasi žinių daugelis medijos atstovų.

„Laimonas Tapinas buvo išskirtinis, vienintelis ir absoliučiai visų gerbiamiausias ir mėgstamiausias dėstytojas žurnalistikos institute“, – dar 2016 metais apie gerbiamą žurnalistą savo feisbuko paskyroje rašė kulinarinių knygų autorė, žurnalistė Beata Nicholson.

Išties L.Tapino nuopelnus visuomenei ir žurnalistikai žymi ne tik šilti kolegų žodžiai, bet ir ne vienas svarbus įvertinimas. Žurnalistas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, Vytauto Gedgaudo ir Juozo Tumo-Vaižganto premijomis.

2014 metais L.Tapinas tapo pirmuoju žurnalistikos atstovu, kuriam buvo įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas. Tąkart garbus žurnalistas ir knygų autorius sulaukė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas žurnalistui skirtas „už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką“.

Palangoje gimęs L.Tapinas 1970 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Dar studijų metu dirbo „Sporto“ laikraščio, „Švyturio“ žurnalo korespondentu. Pats L.Tapinas ne kartą sakė, kad norėjo tapti sporto žurnalistu.

Baigęs studijas L.Tapinas pradėjo dėstyti universitete. Nuo 1971 metų Vilniaus universitete dėstė partinės ir sovietinės spaudos istoriją, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką.

1978 metais tuometiniame Leningrado teatro, muzikos ir kino institute apgynė disertaciją apie kino publicistikos istoriją, už kurią jam buvo suteiktas menotyros mokslų kandidato laipsnis, o 1982 metais jam suteiktas docento vardas.

Nuo 1984 iki 1991 metų L.Tapinas buvo Vilniaus universiteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėju.

Kūrė Lietuvos žurnalistiką

Lietuvai jau žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, L.Tapinas daug dėmesio skyrė Lietuvos žiniasklaidai. L.Tapino iniciatyva Vilniaus universitete (VU) įsteigtas Žurnalistikos institutas, jis dalyvavo steigiant VU Komunikacijos fakultetą. 1995 metais L.Tapinas įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, buvo jo direktorius.

Nuo 1996 iki 1998 metų L.Tapinas užėmė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko pareigas. 

Deja,1998-ųjų rugpjūtį L.Tapinas patyrė insultą. Po jo žurnalistas išėjo iš savo paties sukurto Lietuvos žurnalistikos centro, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, atsisakė darbo Europos Tarybos Žiniasklaidos komitete, paliko darbą Vilniaus universitete. L.Tapinas yra sakęs, kad insultas sudrebino jo vertybių sistemą – jis suprato, kad gyvenime svarbūs ne užimami postai, o kasdieniai džiaugsmai.

Nors dėl ligos L.Tapinui teko atsisakyti ne vieno darbo, ryžto nustoti rašyti knygas nepalaužė niekas. Kaip portalui lrytas.lt yra pasakojęs pats L.Tapinas, tą pačią dieną, kai jį po patirto insulto parvežė iš ligoninės, jis paėmė parkeriuką ir pradėjo keverzoti prieš insultą pradėtą 500 puslapių knygą apie J.Baltrušaitį. Šį kūrinį jis pristatė 2001-aisiais.

Iš viso L.Tapinas parašė keturiolika knygų. Po insulto, sugrįžęs prie kūrybos, jis parašė dar dvi knygas – „Prarasto laiko nebūna“ (2004) ir „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ (2008). Šios į knygynus ir bibliotekas sutraukė didžiulį būrį skaitytojų.

Kaip kartą sakė literologas Darius Kuolys, Laimonas Tapinas visus papirko paprastumu, nuoširdumu ir žodžio meistryste.

Fotogalerija: