Mirus 48 metų mylimai mokytojai – plinta širdį spaudžiantis kunigo laiškas

Socialiniame tinkle „Facebook“ jautriu laišku apie Ingridos atminimą pasidalijo ir kunigas Rytis Baltrušaitis.

„Marijampolė, 2026 05 31

Homilija ypatingai artimos bičiulės Ingridos, kurią didžiulė žmonių dalis pažinojo kaip mokytoją Ingridą, laidotuvėms.

Paskutinė pavasario diena. Laikas, kai kvepia vaiskiai žydintys žiedai, kai vėjo pagauti obelų, vyšnių, slyvų žiedlapiai siaučia tarsi pūga. Pūga, kurioje gera būti, kuria norisi žavėtis, sulaikyti kvapą iš nuostabos ir atpažinti, kad per visą kūriniją šypsosi Viešpats – Kūrėjas. Būtent – šypsosi.

Žiedlapių pūga ir paskutinė pavasario diena byloja, kad įžengiama į vaisių brandinimo metą – vasarą.

Šiandien visas katalikiškas pasaulis pagarbiai taria: „Garbė Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai“. Tai tardami garbiname Švenčiausiąją Trejybę, kurios iškilmę šį paskutinį pavasario sekmadienį švenčiame.

Švenčiausiosios Trejybės iškilmė skiriasi nuo visų kitų liturginių metų švenčių. Kitomis šventėmis paminime Dievo ir žmonių istorijos įvykius, tarsi atkartojame istorijos tėkmę. Šiandien, Švenčiausiosios Trejybės iškilmės dieną, paminime ne įvykį, tai, ką Dievas padarė dėl mūsų, o pagerbiame visa ko versmę – patį Dievą. Tai džiaugsmo dėl paties Dievo šventė.

Dėkojame, Dieve, už Tavo grožį, už tai, kad esi. Džiaugiamės, kad Dievas yra, kad Jis mus pažįsta, kad mes pažįstame Jį. Kaip džiugina kalnų grožis, didinga jūra, žydintis medis ir nenorime to į nieką išmainyti, lygiai taip ir Dievas yra džiaugsmas – džiaugsmas regėti, kad Jis yra. Ir dėkoti.

Švenčiausioji Trejybė – didis slėpinys, prie kurio artinamės ir į kurį esame įtraukiami ir įsitraukiantys – tiek, kiek Dievas nori. O Jis nori, kad nertume į Jo gelmę, Jis nežaidžia slėpynių, neklaidina ir nekvailina mūsų. Jis, Dievas, suprasdamas, kad mūsų vidiniai saugikliai yra pajėgūs atlaikyti dieviškumo krūvį tiek, kiek yra pajėgūs, ir ne daugiau, leidžiasi būti pažįstamas ir randamas – pamažu. Dievas yra slėpinys. Žmogus sukurtas pagal Jo paveikslą, todėl taip pat yra slėpinys. Ir kai sakome, kad save, ar kitą labai gerai – visiškai – pažįstame, išlikime santūrūs, nes pažįstame tik dalinai.

Ingridos gyvenimas taip pat yra slėpinys. Ir kodėl mes šiandien esame su Ingrida tokiu būdu – dalyvaujame jos laidotuvėse – slėpinys. Kokia yra Dievo mintis, koks yra Dievo planas, kas galėtų stoti ir atsakyti? Galėtume samprotauti, dalintis įžvalgomis, bet vis tik – tai būtų tik dalinis supratimas. Kodėl Dievas ją panardino į kančios upę – lieka slėpiniu, beje – atperkamuoju, bendradarbiaujančiu su Dievu slėpiniu.

Ingrida leidosi būti pažįstama. Ji, kaip ir Dievas, nesislapstė už susireikšminimo paslapties širmos: ji leido apie save žinoti, ji pasakojo, dalijosi ir per tai tiesiog patraukdavo bendrystėn, kuri neužsimiršta, nesupelija kaip ilgam palikta duona. Kur ji prisilietė – gimė ryšys, santykis, tuoj pat mezgėsi kontaktas. Todėl visiškai nestebina, kad šiandien bazilika faktiškai netalpina visų, su kuriais Ingrida ilgėliau ar tik akimirkai buvo susitikusi.

Laidotuvių Eucharistija – krikščioniškojo gyvenimo karūna – viršūnė. Čia aiškiai juntamas Krikšto atspindys, nes tiesiog gyvai ir realiai matome, kaip dar kartą, fiziškai ir dvasiškai, panyrama į mirties ir prisikėlimo slėpinį – Krikštą. Čia, prie gyvosios Duonos – Kristaus, einama suprantant, kad Amžinybė yra sotumas Kristumi.

Esame čia, Marijampolės bazilikoje, ne todėl, kad laidojame garsią pedagogę, ne todėl, kad jos vyras yra Marijonų gimnazijos direktorius, ne todėl, kad ši šeima yra kažkuo ypatinga ir jai atsidaro visos durys. Ne. Esame čia, nes tai buvo Ingridos bažnyčia: čia ji dažniausiai šventė susitikimą su Dievu, čia ji skaitė skaitinius ir lydėjo prie Pirmosios Komunijos savo paruoštus vaikus, kurdama jiems gyvenimo įvykį, kuris išlieka. Esame čia, nes čia yra palaimintasis Jurgis Matulaitis, su kuriuo Ingridą siejo labai glaudus dvasinis ryšys. Kad ir kaip besistengiau, kad jos šventasis būtų šv. Karolis Akutis, laukiantis mūsų Alytuje ir Asyžiuje, ji padėkodavo už pastangas ir aiškiai sakydavo: „Labai gera su Karoliu, bet aš esu su palaimintuoju Jurgiu.“ Jos rankose ir paveikslėlis su palaimintojo atvaizdu. Ir žinote, stovint prie Ingridos karsto sakiau: „Bet jūs įsivaizduojat, ji dabar yra su palaimintuoju Jurgiu. Ji yra su juo. Aš Ingridai mažumėlę jau ir pavydžiu.“

Ingrida išliko mokytoja ir visus šešerius ligos metus – šešerius, kas neįtikėtina, kai buvo pasakyta – ketvirta stadija. Noriu būti teisingai suprastas, bet šie šešeri metai buvo malonės laikas, nes Dievas per Ingridą tiek daug nuveikė, tiek daug mus išmokė.

Yra dalis dalykų, kurių išmokė, bet esminis – gyventi. Gyventi pilnai, pilnavertiškai, apsčiai, o ne užsidaryti kambarėly su užtrauktom užuolaidom, virkauti ir savęs gailėtis bei reikalauti užuojautos dėl to, kokia aš vargšė, kokia nelaiminga, griūva mano gyvenimas, aš tokia katalikė, o Dievas va man kaip. Nieko panašaus. Ingrida ir ligos metu gyveno, kūrė gyvenimą, šlifavo gyvenimo brangakmenį ir, užuot priėmusi mūsų užuojautą, – mus stiprino ir liepė nenukabinti nosies. Ligos sekinama ji tryško gyvenimu, noru daryti tai, ką gali esamajame laike, ir daryti maksimaliai: perku bilietą į baletą – paimk ir mums, nuvažiuoju prie jūros – lauk svečių – būsim. Važiuosi pro šalį – užsuk, papliurpsim terasoje. Ir visada tokia. Negailėjo savęs, buvo daug gavusi ir Viešpaties, bet ir dalinosi dosniai – kartais atrodė, kad duoda lyg net daugiau nei gavusi, nei žmogaus jėgoms įmanoma tiek pajėgti, tiek galėti.

Tikrai, kaip palaimintasis Jurgis Matulaitis sakė – sudegė kaip žvakė ant Dievo altoriaus, ant gyvenimo altoriaus – rūpesčio kitu, nežiūrėjimo savęs – altoriaus. Jos gyvenimo žvakės vaškas ištirpo, bet šviesa nedingo, šviesa liko ir ji tokia ryški, nes net ir sirgdama mokė mus melstis, pasitikėti Dievu, ir gyventi – mėgautis kiekviena akimirka, nesvarbu, ar Tu kupinas jėgų užkopi į viršukalnę, ar anūkės lydima gebi pereiti tik per kambarį ir sakyti, kad šiandien tiek prisivaikščiojau, kad kaip niekad gyvenime.

Privalau paminėti, koks aistringas buvo Ingridos atsidavimas savo šeimai: kaip kantriai ji formavo Saulių, kaip smulkmeniškai prižiūrėjo kiekvieną savo dukrų žingsnį, kartais net atrodė, ar tiek žmonės gali savarankiškai įkvėpti norimą deguonies kiekį? O šiandien akivaizdu, kad tai buvo daroma su meile ir tai, ką Ingrida įdėjo į savo šeimos lizdą, – niekur nedingo, kad tai krenta į Ingridos artimų žmonių širdžių žemę – duoda vaisių – ir maldos vaisių, kuo galėjome įsitikinti ir budėjimo šermenų metu, kai dukros glostydamos savo mamos rankas, plaukus, giedojo giesmes, meldėsi už savo mamą, kuri buvo pirmoji maldos mokytoja namų Bažnyčioje.

O jei kažkam reikia įrodymo, ką reiškia „ir prisiekiu visada būti Tau ištikimas, kai laimė lydės, ar vargas suspaus, kai sveikata tvers, ar ligos suims, visą gyvenimą Tave mylėsiu ir gerbsiu“ – težiūri į Saulių, į šį šventą ir su meile savo žmonai tarnavusį vyrą, kurį šventumo link gerokai pamėtėjo Ingrida savo ligos kelione.

Gegužės 31 diena – liturgijoje yra ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą diena, kuomet Marija skuba pasitarnauti savo besilaukiančiai giminaitei. Taip esmingai suskamba ši evangelinė tikrovė šiandien – laidojant Ingridą, kuri taip pat vis skubėjo pasitarnauti – ir džiaugsme, ir varge.

Dieve, šiandien Ingrida atskuba pas Tave. Tai yra didysis ir nesibaigiantis apsilankymas Dievo namuose – Jo Širdyje. Ačiū, kad Tu mums ją dovanojai, kad ji atėjo per mamą Rūtą ir visada žaliavo. Ačiū už viską, ką Tu per ją padarei dėl mūsų. Ačiū už šią didžią gyvenimo mokytoją.

Žinau, Dieve, kad ji nenurims ir amžinybėje, išūš Tau galvą dėl mūsų reikalų tęsiant gyvenimo kelionę. Taip, Dieve, ji tokia – Meilės apaštalė, bet prašau Tave – duok jau Danguje privalomų išeiginių, kad kartais tiesiog galėtų prisėsti ant debesėlio ir sūpuodama kojas pasidžiaugtų žydėjimu.

Kai kas gali sakyti, kad jau Baltrušaitis Andriuškienę tai stačiai į Dangų užkėlė – kaip kokią šventąją. Taip – man ji – šventoji. Ir jei Dievas pagaląs plunksną bei duos išminties rašalo – rasis rašytinė istorija apie šią šventąją. Pažadu!

Bičiulis kunigas Rytis

p.s. Jei kas norėtumėte dalintis šiuo tekstu – maloniai prašom. Jei kas norėtumėte publikuoti jo dalį, prašau neiškraipyti teksto ir išmintingai pateikti kontekstą“, – jautriai rašė kunigas Rytis.

Primename, kad apie netektį pranešė „Marijampolės Plius“ portalas, o po įrašu plūdo sujaudintų žmonių komentarai. Ingrida buvo išties mylima pradinių klasių mokytoja.

„Liūdna žinia... Anapilin šį rytą iškeliavo mylima ir gerbiama Marijampolės marijonų gimnazijos mokytoja Ingrida Andriuškienė. Apie netektį savo socialiniame tinkle pranešė sutuoktinis, gimnazijos direktorius Saulius Andriuška.

Nuoširdi užuojauta šeimai, artimiesiems ir Ingridą pažinojusiems.

Ilsėkitės, Mokytoja, ramybėje“, – rašoma pranešime.

Moteris mirė po sunkios ligos, apie kurią ne kartą tiek ji, tiek vyras Saulius minėjo savo įrašuose socialiniuose tinkluose. Jiedu užaugino tris dukras, vieną iš jų dalyvavo „Didžiąjame chorų mūšyje“.

Ji taip pat buvo lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinių „Gramatikos pratimai“ autorė. Ši mokymo priemonė plačiai naudota pradinių klasių mokytojų visoje Lietuvoje.

I.Andriuškienė mirė sulaukusi 48 metų.