Misija: atleisti savo priešui...
Keistas padaras žmogus: gerus darbus pamiršta akimirksniu, o patirtas nuoskaudas širdyje nešiojasi ilgai ilgai, kartais iki grabo lentos. Beveik neabejotina, jog ir jūs galėtumėte tuoj pat išpoškinti, kaip draugė prieš dvidešimt metų iškrėtė kiaulystę, bet kad prieš pora dienų gavote šaunų komplimentą, tikriausiai jau nebepamenate.
Atleidžiu, bet…
Atrodytų, ištarti „Aš tau atleidžiu“ taip paprasta. Vienas du ir pasakyta! Tik kas iš to. Stebuklingasis žodis „atleidžiu“, ko gero, tik Jėzaus Kristaus lūpose skambėjo nuoširdžiai. Mums, paprastiems mirtingiesiems, jis retai padeda nuritinti nuo širdies akmenį. Nors ir kaip įtaigiai šypsaisi, bandai būti draugiškas ir malonus, sielos gelmėse vis tiek jauti – „prispjaudė į dūšią“, ir viskas. Santykiai jau kažkokie ne tokie. Praradę tikrąjį skonį – lyg pravėsusi sriuba. Ir nieko čia nepadarysi: įsižeisti lengva, atleisti sunku.
Ir visgi… Draugiškai patariame: atleiskite. Na, bent jau labai labai pasistenkite. Ne dėl kitų, dėl savęs. Ką reiškia „dėl savęs“? Ogi tai, kad ilgalaikiai nuoskaudų spazmai kenkia jūsų emocinei būsenai, sveikatai ir netgi grožiui. Juk ne šiaip sau sakoma, senatvėje žmogus atrodo taip, kaip jautėsi jaunystėje. Jei jūsų sąmonės „duomenų bazėje“ vien nuoskaudos, pyktis, neapykanta, pagalvokite, kaip atrodysite po keliasdešimties metų. Tikriausiai be kaukės galėsite vaidinti siaubo kine arba ant šluotos skristi į Šatrijos kalną. Jau vien dėl to verta mesti iš galvos visas nuoskaudas ir kol dar ne vėlu plačiai nusišypsoti įžeidėjui.
Svarusis mūsų argumentas neįtikino? Tada pridursime dar šį bei tą. Jei kažkas su jumis negražiai pasielgė, įžeidė, įskaudino ar panašiai, įsidėmėkite: tai jo, o ne jūsų rūpestis. Kokių galų turėtumėte savo širdyje kaupti svetimas problemas ir nuodėmes? Verčiau pasirūpinkite saviškėmis…
Nuoskauda kito akimis
Kad jau prakalbome apie nuoskaudas, išsiaiškinkime iki galo...
Pradėkime nuo to, kad niekas niekada arba beveik niekada nesupyksta ir neįsižeidžia šiaip sau, be jokios priežasties. Tarkim, išlipau iš lovos ne ta koja ir galvoju: „Na, ant ko gi man čia šiandien užsirūstinus. Nagi pažiūrėkime, kieno čia šiandien eilė. A! Senokai buvau susiriejusi su anyta. Aha! Laikykis, nelaboji!“ Ne, taip niekas nesielgia. Bent jau normalios psichikos žmonės tai tikrai. Jei jaučiatės įsižeidusi, būtinai turi būti koks nors įžeidėjas. Ir nesvarbu, ką jis pasakė ar padarė, kažkada ir kažkaip jam reikia atleisti ir taškas. Sakote, neįmanoma? O mes sakome – įmanoma! Tegul ne iš karto, po truputį, bet tai būtina.
Pirmasis žingsnis link atleidimo – kruopšti situacijos analizė. Kai atvės pirmasis pykčio įkarštis, ramiai atsisėskite ir pamąstykite, kuo būtent jus įžeidė, jei apskritai įžeidė. O gal jums tik pasirodė? Pavyzdžiui, eilinį kartą susiriejote su išrinktuoju – jis ir vėl nepanorėjo jums pagelbėti, kai tvarkėte namus. „Jis visai manęs nevertina!“ – apsiniaukiate. Nuoskauda būtų lyg ir teisėta, jei nebūtų vieno „bet“. Pabandykite į situaciją pažvelgti jo akimis. Manote, jog jis privalo žūtbūt jums padėti? Bet kas jam uždraudė manyti kitaip. Galbūt jūsų vyras paniškai nekenčia valyti dulkių, tačiau skaniai gamina valgyti, išplauna indus ar yra auksinių rankų meistras? Galbūt jūs pati važinėjatės jūsų bendru automobiliu, nuo kurio nesate nuvaliusi nė dulkelės? Matysite, nuodugniai viską apsvarsčius, paaiškės, jog jūsų gyvenimo draugas irgi turėtų dėl ko ant jūsų širsti.
Banalus, bet amžinai aktualus patarimas: žmones reikia gerbti ir mylėti tokius, kokie yra. Na, o išmokusi tolerancijos, tapsite bent perpus mažiau įžeidi. Garbės žodis!
Ar kerštas saldus?
Kažkodėl daugelis mano, jog saldžiau nebūna. Tik va problema: tas karšto saldumas ilgainiui ojojoj kaip apkarsta… Štai jums chrestomatinis pavyzdys: grafas Montekristas keršto planą rezgė apie penkiolika metų. Dar dešimt iššvaistė, kol jį įvykdė. Visą tą laiką negalėjo ramiai miegoti, vis krimtosi ir krimtosi. Ir štai keršto planas įvykdytas. Tobulai ir su kaupu. Bet grafas nesišypso – jis liko toks pat nelaimingas. Išvada paprasta: iš tikrųjų keršto skonis visai ne saldus, greičiau aitriai kartus. Tik gaila, kad tai sužinai tik jo paragavęs.
Įdomu, kodėl daugeliui atrodo, jog keršto akcija prilygsta atleidimui?… Esą atkeršijau, vadinasi, daugiau nebepykstu. Tikite, jog principas „akis už akį, dantis už dantį“ šimtu procentų veiksmingas? Jūs šimtu procentu esate neteisi! Taip, neapykantos ugnis iš pirmo žvilgsnio atrodo galinga. Bet ji nešildo – skaudžiai degina. Ir dažniausiai ne ką kitą, o patį kerštautoją.
Įsidėmėkite. Blogis gimdo blogį, puolimas – pasipriešinimą. O pyktis turi labai klastingą savybę – jis atsigręžia prieš jus pačius ir bumerangu grįžta atgal. Šimtąkart patikrintas dalykas!
5 auksinės taisyklės
1. Gera pamoka padėkos verta. Jei patirtos nuoskaudos niekaip negalite išmesti iš galvos, pasistenkite į ją pažvelgti kitaip – kaip į naudingą pamoką. Tarkim, gerai draugei patikėjote didelę paslaptį, o ši ėmė ir išpliurpė. Galite baisiai įsižeisti ir ją išbarti arba niekada nesisveikinti ir laikyti tuščia vieta. Bet ką tai pakeis – paslaptis šiaip ar taip išvilkta į dienos šviesą. Kur kas naudingiau mintyse „užsirašyti“ sau baudos tašką už per didelį atvirumą ir ateityje būti apdairesnei.
2. Palikite kitiems teisę klysti. Klysta visi, net didžiausi visažiniai. Tai absoliučiai žmogiška. Juk iš klaidų mokomės. Taigi jei kažkas jus įžeidė, netapkite it neprieinama uola. Suteikite galimybę klaidą ištaisyti ir atsiprašyti ir tik tada spręskite, ar verta skelbti griežtą verdiktą.
3. Norite, kad kiti jums būtų tolerantiški? Pirmiausia pati tokia būkite. Juk nesate Dievas, kad galėtumėte teisti kitus. Kai į kitus pažvelgsite kaip į parastus mirtinguosius, kuriems nesvetimos nuodėmės ir nuklydimai (lygiai kaip ir jums), atleisti taps daug paprasčiau.
4. Priešų randasi tada, jei jų ieškote. Kaip manote, kodėl vieni žmonės ramių ramiausiai nugyvena visą gyvenimą ir niekas jų nepuola, o kitus nuolat persekioja būriai priešų ir visokių niekdarių? Atsakymas paprastas: intrigantai peštukai it magnetas traukia prie savęs tokius pat. Prie taikaus žmogaus kibti juk jokio azarto – nei priešinasi, nei rezga intrigas.
5. Geras žodis nieko nekainuoja. Aišku, blogas irgi nekainuoja. Bet jausmų „rinkoje“ jo „kursas“ labai žemas. Taigi su tokia „valiuta“ verčiau nesiterliokite. Na, o geras žodis labai dažnai padaro kur kas didesnį įspūdį. Ypač kai jo nesitikima. Užsipuolė koks nors bjaurus nervų ėdikas? Nusišypsokite jam gražiausia, kokia tik galite, šypsena ir atsakykite maloniausiu tonu. Matysite – jis bus visiškai priblokštas ir „neutralizuotas“.
Ypatingas patarimas
Toms, kurios gyvena vien prisiminimais apie nuoskaudas, psichologai siūlo išbandyti vieną nesudėtingą pratimėlį, kuris, sako, labai padeda. Jo esmė tokia: pasiimkite popieriaus, tušinuką ir parašykite septynis laiškus didžiausiam savo skriaudikui (pvz. mylimajam, kuris jus paliko ar išdavė). Išsiųsti šių laiškų nereikia. Kiekvieną skirkite skirtingiems jausmams: pykčiui, nuoskaudai, baimei, apgailestavimui, atleidimui, dėkingumui ir meilei. Laiškus pradėkite žodžiais: „Ant tavęs pykstu todėl, kad…“; „Man, skaudu, nes…“; „Bijau, kad…“; „Atleidžiu tau už…“ ir pan. Rašydama šiuos laiškus, išliesite visas neigiamas emocijas, o jausmus sudėliosite į reikiamus „stalčiukus“. Tik nemėginkite išsisukti vienu laišku! Psichikos specialistai tikina, jog bus neveiksminga.