„Misis Lietuva 1994“ Reda Karosienė matuojasi naują titulą – dukra pagimdė jai anūką

Reda Karosienė beveik dešimtmetį gyvena Kanuose, tačiau buvo šalia Vilniaus Santariškių klinikose gimdžiusios savo dukters.

Koks jausmas tituluotai „Misis Lietuva“ moteriai tapti močiute – jūs ne kartą esate sakiusi, kad į gyvenimą žvelgiate pro rožinius akinius ir neketinate jų nusiimti, o jei kas pastebi, kad skrajojate padebesiais – neketinate iš ten nusileisti?

Jausmas išties vertas vidinių studijų, – smagiai Žmonės.lt sakė Reda Karosienė. – Sunkiai dar priprantu prie naujo močiutės statuso. Ligoninėje kiekvieną kartą suklusdavau personalo taip kviečiama – ar tikrai į mane kreipiasi. Tačiau jausmas išties nerealus, neapsakomas! Manyje motinystės instinktas itin stiprus, esu mama 120 procentų, atiduodanti visą savo meilę, laiką ir emocijas vaikams.

Tačiau šiuo atveju save vėl atradau naujai... Jaučiuosi tarsi „matrioška“ – vaikutis vaikutyje. Tai reiškia, kad jaučiu tarsi man būtų gimęs ketvirtas vaikelis. Jau dabar sunkiai įsivaizduoju, kaip reikės išskristi namo ir palikti mažylį. Turiu dar susitvarkyti ir išmokti gyventi su šiais naujais jausmais. Kol kas negaliu atsitraukti nuo mažylio ir savo pavargusios nuo gimdymo dukrytės.

Kaip į tai reagavo jūsų 18-metis sūnus Konstantinas ir 8 metų dukra Maelys?

Visi labai laukėme šio stebuklėlio – gimimo. Nuojauta pakuždėjo, kad turiu atskristi aplankyti Miglės, nors iki gimdymo dar buvo likę 10 dienų. Atskridus – lyg užsakyta tą pačią naktį prasidėjo gimdymo veikla... Konstantinas, sužinojęs, kad jo sesuo jau ligoninėje, pirmu reisu atskrido į Vilnių. Jam net į galvą neatėjo, kad gali būti kitaip.

Mažoji Maelys reagavo truputį įtariai, – šypsosi Reda, – kaip čia bus su jos mažiausios šeimos princesės statusu. Šiuo klausimu daug dirbau, aiškinau jai, kad niekas neužima kieno nors vietos šeimoje, kad ateina naujas šeimos narys, kuriam mes visi labai reikalingi.

Koks buvo jūsų šeimos laikas pasitinkant mažylį dar klinikose?

Miglė pati yra gydytoja, atlikusi praktiką daugelyje Vilniaus ligoninių, tad Santariškių klinikų pasirinkimas buvo sąmoningas ir labai sėkmingas.

Kaip ir gimstant Maelys, taip ir mažajam Markui, buvome visa šeima kartu. Po kelių drauge ligoninėje praleistų dienų išleidau Konstantiną ir Maelys atgal į Prancūziją – laukia mokslai. Aš likau su dukra – noriu jai kuo daugiau padėti, pakeisti naktimis keliantis prie mažylio.

Miglei dabar teks prisiminti jūsų įdiegtas pagrindines vaikų auklėjimo, auginimo taisykles – kokios jos?

Pagrindinę taisyklę mano visi trys vaikai jau perėmė – tai absoliuti meilė šeimoje, pagarba ir vienybė. Mes – kaip kumštis, neatskiriami, vieni už kitus eitume į pasaulio kraštą. Matydama, kokia meilė ir draugystė sieja mano vaikus, kokie jie vieningi ir artimi – širdis džiaugiasi.

Miglė seniai suprato, kad vaikas – tai veidrodis: ką įdėsi, tą ir turėsi. Svarbi kiekviena akimirka, žodis, veiksmas, auklėjimas savo pavyzdžiu. Nieko nėra svarbiau už vaikus. Ir šio prioriteto nereikia painioti su nieku kitu ar atidėti, kai bus laiko ar baigsis koks nors projektas...