Miškininkas, Žvėrinčiaus sumanytojas ir įkūrėjas Petras Dabrišius: „Tik gamtoje galime save išgirsti“
Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijoje įkurtas Žvėrinčius lankytojus vilioja galimybe pasivaikščioti gamtoje, sutikti laukinių gyvūnų. Apie 70 ha teritorijoje gyvena stumbrai, danieliai, apuokai ir net vilkai. Vis dėlto miškininkas Petras Dabrišius nesutinka, kad ši vieta būtų vadinama zoologijos sodu. „Žvėrinčiuje gyvūnai veisiami ir paleidžiami į laukinę gamtą“, – pasakojimą pradeda įkūrėjas.
Miškininkas P. Dabrišius sako, kad mažųjų lankytojų itin pamėgta vieta atsirado atsitiktinai. „Niekada neturėjau planų įkurti Žvėrinčiaus. Netoliese gyvenantys žmonės visada žinojo, kad globoju gyvūnus, todėl man vis vežė visokius rastus, sužeistus nelaimėlius. Taip pamažu jų vis daugėjo. Pats pirmasis gyvūnas buvo šernė, – pasakoja gamtos mylėtojas. – Vėliau dėl afrikinio kiaulių maro rizikos buvo uždrausta laikyti šernus, todėl Žverinčiuje jų neliko. Dabar 50 ha teritorijoje gyvena būrys stumbrų, 17 ha skirta danieliams ir muflonams, 3 ha – vilkams, taip pat teritorijoje vietos pakanka lūšims, apuokams ir lokiui Timofėjui.“
Jokių narvų
Į Žvėrinčių atvykusius lankytojus pirmosios pasitinka smalsios ožkos. Raguotosios tokios drąsios, kad, atvykėliams dar nespėjus išlipti iš automobilio ar autobuso, reikalauja skanėstų – kiek bus vaišinamos, tiek ir suvalgys. Stambesni ir plėšrūs gyvūnai nuo lankytojų atskirti, tačiau gyvena natūraliomis sąlygomis ir dar su patogumais. „Gyvūnams palikta didžiulė teritorija, kad jie galėtų laisvai bėgioti, pasislėpti nuo saulės, lietaus ar dėmesio. Turi ir namelius, baseinėlius pasimaudyti ir atsigerti. Vykstant į Žvėrinčių reikia būti nusiteikus, kad visų gyvūnų galite ir nepamatyti, ypač dabar, kai lauke taip karšta – žvėrys nuo kaitros slepiasi šešėliuose, arčiau vėsios žemės“, – pasakoja P. Dabrišius.
Nors Žvėrinčius vadinamas zoologijos sodu, tačiau jo įkūrėjas vadovaujasi filosofija, kad gyvūnai negali būti sugaunami ir iš laukinės gamtos atvežami į narvus lankytojų džiaugsmui, todėl Žvėrinčiuje gyvūnai veisiami ir paleidžiami į laukinę gamtą. „Didiname kadaise Lietuvoje gausiai gyvenusių lūšių ir didžiųjų apuokų populiacijas. Iš pradžių jaunikliai gyvena adaptaciniuose voljeruose, o paskui paleidžiami į laisvę. Išgydytus gyvūnus taip pat iš karto stengiamės grąžinti į jų natūralią aplinką. Tiesa, prisitaikyti pavyksta ne visiems, štai turime lapę, kurios negaliu paleisti – išsyk bus nušauta medžiotojų, nes ji eina pas žmones į kiemus. Meškino taip pat niekur negaliu paleisti: jam jau 30 m. (paprastai gyvena apie 40 m.), todėl belieka sukurti orią senatvę. Taip Žvėrinčius ir prisipildė gyvūnų.“
Kasdienis rūpestis
Bene labiausiai lankytojus į Žvėrinčių traukia būtent meškinas Timofėjus, sveriantis per 500 kg.
Jis tikras Sibiro galiūnas, gimęs už Uralo. Timofėjus buvo cirko artistu, todėl, norint jį pasikviesti, reikia stipriai paploti. Meškinas labiausiai mėgsta medų, gali jo suvalgyti labai daug. Per dieną lepečkojis sukerta ir kibirą trijų grūdų košės, mėgsta išeiti į mišką pauogauti. „Plėšrūnus šeriame mėsa. Šiek tiek maisto duodame ryte, tačiau pagrindinis šėrimas – vakare. Per dieną kaitroje mėsa gali sugesti, be to, vos tik pradėjus šerti suskrenda daugybė paukščių, daugiausia – kranklių, kurie supuola ir sulesa plėšrūnų maistą. Vilkai apskritai ėda naktį, todėl juos šeriame vakarais, kad per dieną maistą neištampytų paukščiai, – paaiškina. – Gyvūnams prireikia ir gydymo. Daugiausia dėmesio reikalauja jau senstantys gyvūnai – trisdešimtmetis meškinas, aštuoniolikmetė lūšis. Kaip ir žmonėms, gyvūnams senatvėje pasireiškia įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai, retėja plaukai. Laimė, dar nė vienas gyvūnas neatsisako ėsti, vadinasi, gyvens.“
Mylimiausi – vilkai
Labiausiai iš visų gyvūnų P. Dabrišius žavisi vilkais. Pirmąją vilkę Kleopatrą 2001 m. Petrui surado Telšių miškų urėdija. Kai ji priprato prie naujų sąlygų Žvėrinčiuje, buvo nuvežta į Lietuvos zoologijos sodą pas vilką – taip atsirado 5 vilkiukai. Kurį laiką jie augo tiesiog P. Dabrišiaus kieme, draugiškai sugyveno su šunimis ir ožiukais. „Vilkai ir ypatingi tuo, kad medžioja tik būdami alkani ir tik tiek, kiek būtina pasisotinti. Jie plėšrūnai, esantys mitybos piramidės viršūnėje, gyvena bendruomenėmis, šeimomis ir turi griežtas hierarchijos taisykles. Dauguma žmonių labiau gaili mielų žolėdžių, tačiau susižeidusiam ar susirgusiam plėšrūnui yra daug sunkiau išgyventi, nes jis nebegali medžioti.
Vilkai visada gero ūpo, jei tik jų nevaikai, neuji. Jie monogamiški, o vaikų atvedusiai patelei plėšrūnai tempia maistą, saugo, neprileidžia prie savo urvo svetimo vilko. Vilkė, gavusi mėsos, visada pirmiausia pašeria vilkiukus. Beje, tai, kad vilkai vagia žmonių vaikus, nėra mitas – iš tikrųjų gali paimti, nes globoti silpną mažylį – jų kraujyje“, – pasakoja eigulys.
Prieš kelerius metus Žvėrinčiuje veikė ekstremali pramoga – naktis su vilkais: žmogus per naktį pasilikdavo specialiai įrengtame narve, aplink vaikštinėjant, staugiant ir dantimis kalenant vilkams. Anot P. Dabrišiaus, tokia „vilkų terapija“ padeda užmiršti visas kankinusias problemas ir iš naujo įvertinti gyvenimą. Šią pramogą vėl planuojama atnaujinti, nes to prašo lankytojai, daugiausia – vyrai.
„Vilkai visada gero ūpo, jei tik jų nevaikai, neuji. Jie monogamiški, o vaikų atvedusiai patelei plėšrūnai tempia maistą, saugo. Beje, tai, kad vilkai vagia žmonių vaikus, nėra mitas – iš tikrųjų gali paimti, nes globoti silpną mažylį – jų kraujyje.“
Norų medis
Žvėrinčiuje akis traukia ne tik laukiniai gyvūnai, bet ir kiti įdomūs objektai. Tiksliai pagal šamanų geometriją čia sudėliota trylikos akmenų šventykla. Kiekvienas akmuo, atvežtas iš energiškai stiprios vietos, atitinka mėnesį ir eina ratu, o viduryje rato – ritualinis medžiotojo akmuo. Pasak P. Dabrišiaus, akmuo yra gyvas, skleidžiantis ypatingą energiją, labai daug ką gali mums pasakyti, tereikia gerai įsiklausyti. Jei žinote savo mėnesį, reikia prieiti prie savojo akmens ir galite išvysti ateitį.
Tiems, kurie negali susilaukti vaikų, yra specialus vaisingumo akmuo. Su savimi reikia atsivežti lašinių, patepti jais akmenį ir sukurti laužą.
„Norvegijoje, Lenkijoje dar yra likę vietų, kur akmenys guli tūkstančius metų nepaliesti, deja, pas mus juos ištampė ir panaudojo statyboms. Akmenų negalima skaldyti ir kitaip niokoti, nes jie turi savo energiją, tam tikrus užrašytus ženklus ir atlieka savo funkciją“, – sako pašnekovas.
Šalimais žaliuoja norų medis, ant kurio reikia prikabinti su savimi atsivežtą juostelę, prieš tai sugalvojus norą. „Bet tam, kad noras išsipildytų, prie medžio šakelės reikia rišti ne bet kokią skiautę, bet ilgai nešiotų savo marškinių ar kito mylimo rūbo. Anksčiau vyrai, prieš išeidami į karą, plėšydavo savo marškinius, esančius arčiausiai kūno, ir kabindavo ant medžio – taip palikdami savo norą, energetiką, kad sveiki sugrįžtų namo“, – pažymi Petras.
Dažniausiai aplanko vaikai
Įvairūs zoologijos sodai labiausiai patinka vaikams, tad ir Žvėrinčiaus pagrindiniai lankytojai yra mažamečiai. „Vaikams iki 10 m. dar nelabai įdomu muziejai, o pamatyti laukinius gyvūnus jiems tikra pramoga. Man pačiam labiausiai patinka, kad čia atvykę vaikai gali laiką leisti gamtoje – lakstyti, žaisti po mišką. Juk taip paprastai dabar iš namų nebeišprašysi pasakęs, kad einame pasivaikščioti, o pasiūlęs pamatyti vilkus ar mešką tikrai galėsi aktyviai praleisti laiką gryname ore.
Suaugusiesiems taip pat labai pravartu pasivaikščioti miške. Lietuviai yra miško žmonės. Prieš 500 m. visa teritorija buvo vien miškai, o mūsų protėviai gyveno miškuose, pamiškėse. Tereikia šiek tiek ilgiau pabūti gamtoje, miške, tarp medžių ir vėl prabunda tie prigimtiniai dalykai“, – sako P. Dabrišius, neretai pavadinamas Lietuvos šamanu.
Kad išgirstume save
„Šamanas yra tarptautinis žodis, kuris reiškia „žynys, burtininkas, tarpininkas tarp dvasių ir žmonių“. Man šis žodis reiškia žmogų, kuris gyvena gamtoje ir su gamta, kuris supranta žvėris ir juos gerbia. Laukiniai žvėrys vienas kitam informaciją perduoda mintimis, jie net nepažiūri į vienas kitą, tiesiog susikalba mintimis ir veikia. Ypač tai būdinga vilkams. Seniau, kai nebuvo tiek žodžių ir galimybių bendrauti telefonais, internetu, žmonės taip pat labiau pasitelkdavo savo gebėjimus, pajusdavo, ar verta pas ką nors eiti, ar ras tą žmogų namuose ir pan. Dabar ne tik vienas kito negirdime, bet ir pačių savęs. Esame miesto sąmonė – visi ką nors perka ir mes perkame, net negalvodami.
Norint vėl atrasti savo asmenybę, išgirsti save, reikia bent vieną dieną pabūti laukinėje gamtoje. Vienam labiau padeda medžiai, kitam ežerai, trečiam kalnai... Ne veltui upės, ežerai, net medžiai turi vardus. Jie yra asmenybės, su jais galima pasišnekėti. Gali būti, kad jie apie pasaulį supranta daug geriau nei mes.
Džiaugiuosi, kad vis pasitaiko sutikti žmonių, kurie bando sugrįžti prie gamtos, prie žemės – tai labai svarbu. Neseniai pas mane buvo atvykę svečių iš Niujorko, kurie kalbėjo apie žemę, mokė, kaip su ja bendrauti, kaip išgirsti, išmokti ją palikti geresnę, nei radome. Deja, kol kas naikiname ją technologijomis, imame iš jos daugiau energijos, negu mums reikia, negalvodami, kas bus, kai ta energija baigsis, – sako P. Dabrišius. – Turime visi pasistengti rasti kelią, kaip sugrįžti prie gamtos, nes mieste gyventi mums ne pagal prigimtį.“