Viena žaviausių praėjusio amžiaus aktorių švedė Greta Garbo ne tik kine, bet ir buityje buvo nenuspėjama: kartais puiki šeimininkė ir gurmanė, o kartais mėgstanti užkirsti kaip artojas ir visiška nevėkšla virtuvėje.
Nykus aktorės valgiaraštis
Kartą vienas G. Garbo draugas pasiteiravo, kodėl ji nusprendusi niekada netekėti? Aktorė juokais atšovė: „Kas gi mane ims?! Aš nemoku gaminti!“ Tačiau po garsios moters mirties viename interviu jos namų šeimininkė ir virėja, tarnavusi aktorei daugiau kaip 30 metų, ironiškai mestelėjo: „Be abejo, gaminau aš, nors ledi irgi mokėjo tai daryti.“ Visgi legendą, kad ji „nemoka gaminti“, G. Garbo stengėsi palaikyti visą gyvenimą. Jei koks žurnalistas paklausdavo, ką ji valgo vakarienei, aktorė ramiai atsakydavo: „Du kiaušinius. Verdu juos, velniai griebtų! Nemoku iškepti omleto – man tai per daug vargo: turi stovėti ir sekti, kad nepridegtų, o paskui dar apversti. Gyvenime jo nekepiau! Mačiau, kaip tai daro kiti, bet aš nematau reikalo stengtis dėl dalykų, kurie nesusiję su mano darbu.“
Legendos nuvainikavimas
Nepaisant visų jos pastangų atsižegnoti virtuvės, kino legenda vis dėlto buvo joje pastebėta. Praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje pas ją pusryčių atėjusios garsi fotografė Sesilė Biton ir rašytoja Mersedes de Akosta stebėjo, kaip G. Garbo netikėtai apie taliją apsivyniojo rankšluostėlį, stojo prie viryklės ir ėmė kepti kiaušinienę su kumpiu.
Švediškas G. Garbo stalas
Aktorė mėgo skaniai pavalgyti. Ji dievino abrikosus, šprotus, makaronus. Dukart per savaitę G. Garbo apsipirkdavo: į jos krepšį keliaudavo kiaušiniai, medus, dribsniai, krekeriai, sūris, angliški keksai, pienas, vaisiai ir daržovės. Ji mėgo cukinijas ir artišokus, o persimonus tiesiog dievino. Ypatingomis progomis G. Garbo namuose buvo vaišinama ikrais ir švediška silke. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pusryčiams aktorė suvalgydavo duonos skrebutį su džemu ir išgerdavo du puodelius kavos. Ji skundėsi, kad daug ko tiesiog nebegali valgyti: „Neįsivaizduojate, kaip pasiilgau švediško maisto... Lašišos pudingas buvo mano mėgstamiausias patiekalas, o dar serbentų padažas, silkė ir degtinė... Ar dar gaminamas Akvavit (tai švediška degtinė su kmynais)? Svajoju apie pupeles ir vaflius su džemu. Nevalgiau obuolių jau dvejus metus, man neleidžiamos ir jūrų gėrybės.“
„Jei nebūčiau gėrusi viena...“
Vienas iš kasdienių kino žvaigždės malonumų buvo dvi taurelės alkoholio. „Girdėjau, kaip žmonės sako, kad vieni negeria. Tačiau jei nebūčiau gėrusi viena – apskritai nebūčiau gėrusi. Geriu kasdien. Nė dienos be lašelio ko nors stipresnio! Bet tik vos vos. Buteliu nuostabaus švediško karštvynio galiu mėgautis metų metus. Jis toks stiprus ir skanus!..“ Kartais aktorė išgerdavo ir taurę martinio prašydama jai palaikyti kompaniją – juk nejauku gurkšnoti vienai viešumoje, kai kiti mėgaujasi tik arbata.
Ypatingojo džemo paslaptis
1937 m. G. Garbo keliavo po Šveicariją ir Italiją. Visas jos bagažas – tai aptrintas lagaminėlis, kuriame nebuvo nei suknelių, nei peniuarų, nei aukštakulnių. Užtat aktorė vežiojosi sandalus, flanelinę pižamą ir kelis stiklainius kažkokios ypatingos uogienės, kurią ji atsinešdavo iš savo numerio pusryčiaudama viešbučio kavinėje. Į dubenėlį kukurūzų dribsnių G. Garbo įsidėdavo ypatingosios uogienės, išmaišydavo ir viską užpildavo kava. Spėjama, kad džemas buvo iš bruknių – mėgstamiausių jos uogų.
Gurmaniški malonumai
Kartą režisierius Ernstas Lubitschas pakvietė aktorę priešpiečių ir užsakė neįsivaizduojamą gausybę puikaus itališko maisto. Pamačiusi nuklotą stalą, G. Garbo pareiškė niekada nevalganti priešpiečių. „Gerai, – atsakė režisierius, norėjęs jai pasiūlyti vaidmenį, – tuomet aš valgysiu ir kalbėsiu, o jūs klausykite.“ Pasakodamas jis taip įsijautė, kad pamiršo maistą, o kai atsipeikėjo, viskas jau buvo suvalgyta: E. Lubitschas kalbėjo taip įdomiai, kad aktorė užmiršo visus savo principus.
Kartą G. Garbo dalyvavo vakarėlyje, į kurį susirinko visa Niujorko grietinėlė. Vakaro šeimininkė Marsija Davenport svečius vaišino farširuota lašiša su pikantišku padažu. Atvykusi G. Garbo tviskėjo visu savo grožiu, bet buvo ypač nekalbi. Vakarui baigiantis, šeimininkė pasigedo jos, o išlydėjusi visus svečius, surado ją virtuvėje, ramiai dorojančią žuvies likučius...
„Kam tos dietos?!“
Nepaisydama savo pomėgio skaniai pavalgyti ir aistros delikatesams, G. Garbo visą gyvenimą laikėsi įvairiausių dietų. Kai kartą ji kankinosi rupšnodama vien morkas ir kopūstus, režisieriui E. Lubitshui pavyko ją įtikinti, kad tai ne pats geriausias pasirinkimas: „Norėčiau, kad jūsų skruostus puoštų rožių rausvumas! Geriau sukirskite sultingą kepsnį užuot kalusi visus dialogus – mano filmui tai bus tikrai geriau!“ Turbūt G. Garbo paklausė, nes į filmavimo aikštelę ji grįžo rausvais skruostais ir spindinčiomis akimis.
Į G. Garbo širdį – per skrandį
Gaylordas Hauseris, daugybės knygų apie mitybą autorius ir G. Garbo asmeninis dietologas, susipažino su ja pasirodžius jo knygai „Paslapčių slėptuvė“. Aktorė pati jį susirado. Tuo metu ji laikėsi garintų daržovių dietos. Nors išoriškai kino garsenybė atrodė puikiai, dieta ją sekino: G. Garbo alino nuolatinis nuovargis, nemiga ir beprasidedanti anemija. Kai dietologas (beje, labai žavus vyras) jai paruošė gurmanišką vegetarišką vakarienę, gražuolės širdis jau buvo laimėta. Jei anksčiau aktorė maitinosi nusibodusia trinta daržovių sriuba iš cukinijų, svogūnų, moliūgų ir bulvių, tai nuo to sykio priešpiečiams neatsisakydavo puodelio vištienos sultinio, varškės, avokado puselės su alyvuogių aliejaus, acto ir žolelių padažu, gabaliuko ananaso, ruginės duonos skrebučio su sviestu...