Miuziklo dvasia pasidabinęs lietuviškas grupės „Garbanotas“ albumas – jau gruodžio mėnesį

Garbanotas – Liūdnų akių klipo filmavimo akimirka. Gyčio Vidžiūno nuotr.
Garbanotas – Liūdnų akių klipo filmavimo akimirka. Gyčio Vidžiūno nuotr.
Šaltinis: Žmonės
A
A

Šie metai grupei „Garbanotas“ atnešė daug įkvėpimų. Lapkričio pradžioje pristatytas klipas „Liūdnos akys“ savo magiška sapno tikrove prikaustė daugelio klausytojų dėmesį. Tiesa, miuzikline lyrika bei praeities skambesiu įsupantis kūrinys – tik nedidelis fragmentas iš jau gruodį pasirodysiančio trečiojo studijinio albumo „Paskutinė saulė“. Pirmą kartą grupės istorijoje visą rinkinį sudarys išskirtinai tik lietuviškai atliekamos dainos.

Daugelio pamilti, gerai žinomi „Garbanoto“ kūriniai, tokie kaip „Gėlėta sunkia“, „Grįžkit iš toli“ ar šiais metais pasirodęs „Mesijus & Münpauzn“ koveris „Jie Išskrido Į Kosmosą“ jau prieš kurį laiką klausytojams užminė mįslę, ar ilgus metus daugiausiai angliškai kurianti grupė kada nors išleis albumą ir gimtąja kalba.

Ilgai laukti nereikės – albumas skaitmeniniu, vinilo ir CD pavidalu pasirodo jau gruodžio mėnesį, o nekantriausi gerbėjai iš anksto užsirezervuoti vinilinę plokštelę gali nuo šiandien. Jas grupė nusprendė leisti juodos bei riboto tiražo – saulės geltonumo spalvos.

Albume „Paskutinė saulė“ galėsime išgirsti aštuonis naujus, niekad anksčiau neišleistus lietuviškus grupės kūrinius. Tiesa, „stalčiuje“, kaip pripažįsta patys kūrėjai, šios dainos pragulėjo ne vienerius metus.

„Idėja albumui užgimė visai seniai, o subrendo tik dabar. Yra dainų, kurios jau prieš tris, keturis metus prašėsi į laisvę, bet kažkas neleido joms pabėgti“, – apie kūrybines pajautas pasakoja vienas pagrindinių albumo autorių Šarukas Joneikis.

Gyvai išgirsti naująjį repertuarą grupė kviečia gruodžio mėnesį vyksiančiuose koncertuose Vilniuje (gruodžio 18 d.) ir Kaune (gruodžio 22 d.).

Nuo miuziklo iki meditacijos

Kaip pastebi ir kiti grupės nariai – Mantas Joneikis, Kipras Pugačiukas ir Mantas Augustaitis – įkvėpimo muzikai šį sykį jie sėmėsi iš lietuviškų miuziklų.

„Visada mėgau miuziklus, ypač Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“. Žavėdavausi jų melodijomis ir bendra istorija, tad kilo mintis padaryt kažką į tą pusę, tik, žinoma, perleisti viską per mūsų laiką ir įvairias patirtis, tiek muzikines, tiek gyvenimiškas“, – pasakoja Š. Joneikis.

Kartu jis priduria, jog šiame albume norėjosi surasti ir kitokį kalbos skambesį – paversti kalbą ne tik ritmo ir pasakojimo dalimi, bet ir savaeige plaukiančia melodija. Plaukimo įspūdį visoje albumo nuotaikoje, jo teigimu, kuria būtent pasikartojančios lyrikos eilutės. Šios kinta palaipsniui, kaip ir kūrinių siužetas, o tai klausytoją įtraukia tarsi į lietuviškos mantros erdvę.

Ar šiame albume sugulę kūriniai pasižymės kokia nors vieninga tematika ar siužetu? „Nežinau, ar galiu tiksliai pasakyti, kokia yra vienijanti albumo tema, tačiau ji tikrai apie paiešką to kažko, labai svarbaus!“, – poetiškai atsako Š. Joneikis. Visgi, pasikartojančių atspindžių galima surasti jau ir vaizdinėje plotmėje. Albumo viršelį puošianti Š. Joneikio pertapyta fotografija – klipe „Liūdnos akys“ suvaidinusios Kristinos Aglajos Skaldinos nuotrauka, kurioje moteris žengia laukymėje, rankose laikydama savo sūnų.

Oldschool skambesys

Įrašą ir suvedimą jau antrajam grupės albumui daręs „Ymir Audio” studijos garso režisierius, prodiuseris Snorre Bergerud'as pastebi, jog „Garbanoto“ muzika išsiskiria savo natūraliu skambesiu, kuris gerai atspindi grupės idėją ir estetiką.

„Kuriant vokalų skambesį, žinoma, buvo naudojami efektai, tačiau 99 proc. instrumentų girdime taip, kaip jie buvo įrašyti. Miksingo metu nebuvo papildomai pridėta nei aukštų, nei žemų dažnių ar kaip kitaip manipuliuota skaitmeninėmis technologijomis“, – apie albumo suvedimo darbus pasakoja S. Bergerud'as.

Būtent dėl pasirinktos garso prieigos, jo teigimu, šis albumas skamba taip, lyg būtų sukurtas ankstesniais laikais, o ir pati oldschool įrašų forma verčia muzikantus savo partijas atlikti nepriekaištingai. Tokių rezultatų ir kokybiško atlikimo, garso režisieriaus pastebėjimu, šiandien gali pasiekti reta grupė.

„Man labai lengva dirbti su jais, nes jie – puikūs muzikantai. Tai suteikia daug daugiau galimybių sprendimų ieškoti drauge, kadangi mūsų, kaip kūrėjų ir atlikėjų, niekas nevaržo“, – gerų žodžių negailėjo S. Bergerud'as.