Amsterdame gyvenanti fotomenininkė Marija Kavaliauskaitė (Maria Cavali) kuria netradicinius projektus – eiti ne pačiu lengviausiu keliu jai daug įdomiau. Lietuvė, pasaulyje išgarsėjusi projektu „Heterochromija – Laumių vaikai“, sako, kad, fotografuodama žmones skirtingų spalvų akimis, išmokusi ir daug vertingų gyvenimo pamokų.
Marija, daugiau nei penkerius metus kūrėte unikalų projektą „Heterochromija – Laumių vaikai“, jis buvo užbaigtas Amsterdame vykusia paroda, taip pat išleidote knygą. Papasakokite, kaip sugalvojote fotografuoti žmones skirtingų spalvų akimis?
Tokia mintis kilo prieš šešerius metus. Ruošiausi dalyvauti konkurse apie identitetą. Pagalvojau, kad būtų įdomu fotografuoti žmones skirtingų spalvų akimis, bet tąkart radau tik vieną profesionalią manekenę. Jos honoraras už darbą buvo didelis, taigi svarsčiau, ar tikrai verta imtis šio sumanymo. Vis dėlto mintis fotografuoti tokius žmones niekur nedingo.
Socialiniuose tinkluose viešai paskelbiau ieškanti žmonių, kurių akys yra skirtingų spalvų. Daugiausia tokių asmenų atsirado Lietuvoje. Jie sutiko būti įamžinti fotografijose. Nuo pat pradžių buvo įdomu dirbti. Ypač įstrigo viena fotosesija, kai fotografavau jauną vyriškį skirtingų spalvų akimis. Jis papasakojo, kad jo močiutė sakydavo, jog vaikai su tokiomis akimis yra vadinami laumių vaikais. Mintis pasirodė labai įdomi. Pradėjau gilintis į mitologiją. Radau knygą „Laumių vaikai“, kurioje aprašomi vaikai, turintys įvairių fizinių išskirtinumų.
Amerikos indėnai sakydavo, kad žmonės skirtingų spalvų akimis geba matyti du pasaulius – realųjį ir transcendentinį. Radau informacijos, kad Aleksandro Makedoniečio akys taip pat buvo nevienodų spalvų. Uoliai toliau ieškojau tokių žmonių. Buvo įdomu, kodėl daug jų gyvena būtent Lietuvoje ir kas apskritai lemia tai, kad kai kurie žmonės turi skirtingų spalvų akis. Smalsumo vedina susitikau su vienu mokslininku, taip pat su profesoriumi iš Oksfordo. Drauge gilinomės į šį fenomeną, tačiau vieno aiškaus atsakymo taip ir negavau. Istorijos apie tokius žmones dažniausiai būna apipintos mitais ir legendomis, todėl nusprendžiau nepateikti oficialios nuomonės šiuo klausimu – tegul kiekvienas, kuris žiūrės į tas fotografijas, pats tai apmąstys.
Tiesa, kad nesustoti pusiaukelėje kuriant didelius tarptautinius projektus jus įkvepia ir jautrios žmonių gyvenimo istorijos?
Tiesa. Fotografuodama žmones savo projektams prisiklausau pačių įvairiausių jų gyvenimo istorijų. Dažnai jie pasakoja skaudžias vaikystės istorijas, tai, ką teko patirti gyvenime dėl savo kitoniškumo. Tuo metu, kai rengiau projektą „Heterochromija – Laumių vaikai“ ir fotografavau žmones skirtingų spalvų akimis, viename Suomijos miestelyje sutiktas vaikinas papasakojo, kad dėl savo kitoniškumo vaikystėje stipriai išgyveno ir sulaukė daug patyčių. Tačiau galiausiai jo kelias susiklostė labai sėkmingai: bendraamžių atstumtas vaikystėje, vėliau jis pradėjo repuoti ir skaudžią patirtį panaudojo kūrybai. Jam pavyko padaryti stulbinamą karjerą, tapęs žvaigžde jis ėmė koncertuoti visoje Europoje. Tokie jautrūs pasakojimai mane tikrai įkvepia.
Kaip ieškojote žmonių šiam projektui?
Kai projektas įsibėgėjo, daugelis žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių patys mane susirasdavo interneto platybėse, parašydavo laišką, tada tardavomės dėl galimos fotosesijos (šypsosi). Džiaugiuosi, kad garsas sklinda po visą pasaulį. O kai spaudoje pasirodo straipsnių apie mane ir šį projektą, kreipiasi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tai labai džiugina, nes internetu mane susiranda dažniausiai jaunesni asmenys. Norėjosi, kad modeliai būtų patys įvairiausi – ir amžiumi, ir tautybėmis. Esu fotografavusi žmonių iš labai skirtingų kraštų: Albanijos, Prancūzijos, Anglijos, Suomijos, Švedijos, Nyderlandų, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Amerikos, Danijos...
Ar paprasta išskirtinės išvaizdos žmones įkalbinti fotografuotis?
Neslėpsiu, projekto kūrimo pradžioje tai buvo sunkiau, nes ne visi ir ne visada pasitikėdavo. Tačiau laikui bėgant, man sukūrus daugiau darbų, žmonės skirtingomis akimis ir patys ėmė siūlytis tapti modeliais. Kai kurioje nors vienoje šalyje daugiau asmenų išreikšdavo norą fotografuotis, tada kraudavausi lagaminą ir vykdavau į svetimą kraštą. Kelionės – mano aistra. Sunkiausia užduotis viešint tolimoje šalyje būdavo rasti studiją – tinkamiausią vietą darbui.
Tekdavo kartais fotostudiją įrengti ir viešbučio kambaryje. Svarbu, kad būtų daug erdvės ir balta siena. Kuo mažiau detalių, tuo geriau nuotraukoje išsiryškina skirtingų spalvų akys, o jos ir yra svarbiausia. Beje, kurdama šį projektą supratau, kad bendraudami žmonės ne visada žiūri vienas kitam į akis. Tai tapo akivaizdu tuomet, kai mano modeliai, gavę savo nuotraukas, pasidalydavo jomis socialiniuose tinkluose. Jų bičiuliai tik pamatę tas nuotraukas sužinodavo, kad draugų akys yra skirtingų spalvų, nors gyvai bendrauja nemažai. Ir pati pastebėjau tai, kad, kai ėmiausi šio projekto, ėmiau kur kas daugiau žiūrėti nepažįstamiems žmonėms į akis.
Skirtingos pasaulio šalys, skirtingi žmonės... Ar su visais lengvai randate bendrą kalbą?
Fotografuojant nevienodo amžiaus, skirtingų profesijų, charakterių žmones iš įvairiausių pasaulio kampelių prireikia nemažai psichologinių žinių – juk visi tokie skirtingi. Jaučiu, kad fotografuodama modelius, tiesiogiai su jais bendraudama ir pati keičiuosi. Bet labiausiai džiaugiuosi galimybe daryti tai, kas man patinka. Visada to siekiau. O užsiimant dabartine veikla labai padeda ir mano gyvenimiškos patirtys, pavyzdžiui, savanoriavimas „Jaunimo linijoje“.
Ši patirtis buvo ypač naudinga. Man patinka pažinti, bandyti suprasti nepažįstamus žmones. Didžiausias įdomumas – kiekvienam padėti atsiskleisti. Neabejoju, kad visi mes esame ypatingi ir gražūs. Be to, manau, jog visi esame fotogeniški, tik ne visiems iškart pavyksta atsipalaiduoti prieš kameras. Taip pat viena malonių užduočių man – „atrakinti“ žmones.
Yra tekę fotografuoti ir kurčnebylius. Prie jų – dar kitoks priėjimas. Fotografuodama tokius asmenis ypač aiškiai supratau, kad visi kalbame ta pačia kalba. Vargu ar per visą savo gyvenimą būčiau sutikusi tiek daug skirtingų ir įdomių žmonių, jei nedirbčiau šio darbo. Daugelis jų labai atvirai išpasakoja savo gyvenimo istorijas, pasidalija mintimis apie tai, kaip jiems sekasi gyventi turint tokį išskirtinumą. Man svarbi kiekviena istorija, nes visos jos – unikalios.
Pasirodo, vieni didžiuojasi ir jaučiasi ypatingi dėl to, kad turi skirtingų spalvų akis, kiti išgyvena, sunkiai priima save tokius, kokie yra, įgyja kompleksų. Liberalesnėse šalyse išskirtiniams žmonėms gyventi paprasčiau, dėl savo unikalios išvaizdos jie nejaučia jokių nepatogumų, atvirkščiai – didžiuojasi būdami kitokie nei aplinkiniai. Viena moteris pasakojo, kad nevienodos akys jai – tarsi dvi skirtingos jos asmenybės dalys, puikiai papildančios ir išryškinančios viena kitą. O savo neįprastai išvaizdai žmonės bando rasti pačių įvairiausių paaiškinimų, tačiau vieno vienintelio nėra.
Fotografuojate ir vaikus?
Taip, prieš mano objektyvą stoja ir vaikai, ir suaugusieji, jie dalijasi pačiomis netikėčiausiomis istorijomis. Dauguma žmonių, turinčių skirtingų spalvų akis, jos tokios – iš prigimties, tačiau yra ir tokių, kurių akių spalva pasikeitė patyrus traumą, po avarijos, sunkių ligų, moterims – pagimdžius.
Tiesa, kartais į mane kreipiasi žmonės, siūlantys fotografuoti jų augintinius skirtingų spalvų akimis. Kol kas to nedariau, bet mąstau, jog ir tai galėtų būti naudinga: galbūt išskirtinės išvaizdos gyvūnų, kuriuos taip mylime, fotografavimas padėtų ir žmonėms nesureikšminti ir neigiamai nevertinti išorinių žmogiškųjų išskirtinumų.
Prieš metus svajojote surengti po pasaulį keliaujančią parodą, kurią galėtų pamatyti kuo daugiau skirtingų šalių žmonių. Ar šios svajonės dar neatsisakėte?
Turiu sukūrusi per 100 portretų. Ateityje ketinu rengti keliaujančią parodą, norėčiau ją parodyti ne vienoje pasaulio šalyje. Tačiau minėto projekto paroda Amsterdame jau įvyko. Labai džiugu, kad į ją atvažiavo ir mano modeliai. Vienoje vietoje buvo tiek daug žmonių skirtingų spalvų akimis! Taip pat pavyko išleisti knygą „Heterochromija – Laumių vaikai“. Daugiausia mano modelių – iš Amerikos, nemažai ir iš Lietuvos.
Išduosiu, kad mano ateities planuose – kurti ir aklųjų portretus. Man įdomu sužinoti, kaip tokie asmenys patys save mato, kokiais žodžiais save apibūdina. Norisi pažinti juos ir padėti jiems atsiskleisti, o kūryba visa tai leidžia. Šiuo metu esu įkūrusi savo fotostudiją, fotografuoju moteris. Šis darbas mane labai įkvepia ir motyvuoja. Džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, kas man maloniausia.