M.Liugienė – apie senąsias Velykų tradicijas ir ką daryti pasiklydus gyvenime

Išblizginti namai ir dvasia

„Velykos yra dar ikikrikščioniška šventė. Senovėje jos buvo visų darbų ir kartu Naujų metų pradžia. Tuo metu krikščioniškos Velykos – Jėzaus prisikėlimo šventė. Būtent Velykų rytą Kristaus kūno jo mokiniai neberado kape. Šiai šventei mūsų protėviai ruošdavosi 7 savaites. Septynios savaitės griežčiausio pasninko, maldos, išmaldos dalinimo. Kai tiek išlauki tos šventės, iškenti, tada ji ir tampa tikra švente“, – pabrėžė M.Liugienė.

Ji taip pat priminė, kad natūralus valstiečio ūkis gyveno pagal metų laikų ciklą – žiemomis karvės užtrūkdavo, vištos nedėdavo kiaušinių, į mėsą tuo laikotarpiu buvo draudžiama net pažiūrėti.

„Tad tas maistas toks ir būdavo – bulvės, kruopos, paįvairinimui šaldytos uogos, pavyzdžiui, spanguolės, šermukšniai, putinai, džiovinti obuoliukai ar kriaušės dar – raugintos, marinuotos daržovės. Gyvenantys prie jūros ar ežerų, daugiau vartodavo žuvies, dzūkai – grybų. Taip visi tas 7 savaites ir išlaukdavo“, – pasakojo pašnekovė.
Didžiąją savaitę su Didžiuoju Trečiadieniu, Didžiuoju Ketvirtadieniu, Penktadieniu, Šeštadieniu ir Sekmadieniu kiekvieną dieną namiškiai turėjo aiškias pareigas – ką reikia padaryti. Šeštadienį dažniausiai namai jau būdavo išvalyti, langai išblizginti, trobos išbalintos, netgi surištas naujas šiaudų sodas – šviežias, musių nenutupėtas.

„Žmogus taip pat – visų atsiprašęs, visas skolas atidavęs – irgi dvasiškai turi būti švarus“, – primena M.Liugienė.

Kiaušinis – pasaulio pradžios simbolis

Paskutinėmis dienomis prieš Velykas buvo gaminami įvairūs valgiai, tačiau tam tikslui reikėdavo šventos ugnies. Ją žmonės parsinešdavo į namus iš bažnyčios – šventoriuje liepsnodavo iš senų kryžių sukrautas pašventintas laužas. Ugnį žmonės nešdavosi užkūrę pintį, o ugniai prigesus ją pasukdavo virš galvos, kad tik neužgestų.

Krosnyje ugnis taip pat būdavo uždegama prieš tai išvalius visas senas žarijas ar nuodėgulius. Iš bažnyčios parsivežtu švęstu vandeniu buvo šlakstomi namai, vaikai, keli lašai įlašinami į šulinį.

„Margučių marginimas – irgi didžiausia apeiga. Atėjusi iš seniausių laikų – juk archeologai dar Romos apylinkėse yra iškasę akmeninių Senovės Romos gyventojų išraižytų kiaušinių. Romėnai tikėjo, kad viskas prasidėjo iš kiaušinio – visas mūsų pasaulis. Vieni objektai – iš baltymo, kiti – iš lukšto, saulė – iš trynio. Todėl kiaušiniai Lietuvoje buvo marginami ir Jurginėms, Sėkminėms – nes tikėta, kad jie turi magiškų galių“, – pasakojo Vilniaus etninės kultūros centro atstovė.

Gimdyvės po gimdymo neretai gaudavo dovanų kiaušinių. Buvo tikima, kad kiaušinis gali išgydyti kai kurias ligas (drugį). 

Bulgarijoje Didįjį ketvirtadienį šeimininkė pirmąjį margutį būtinai dažo raudonai ir juo perbraukia per vaikų skruostus ir kaktą – kad augtų sveiki ir skaistūs. Margučius ir duoną Didįjį šeštadienį bulgarų moterys neša į kapus ir dalina mirusiųjų vėlėms.

Marginimo taisyklės: kaip danguj, taip ir ant žemės

„Margindavo dažniausiai vašku – moterys ir vaikai, arba skutinėdavo – dažniausiai vyrai. Skutinėjimui juk reikia ir peiliukų aštrių, ir rankų stiprių. Skutinėjimas, jei palyginsime su meno rūšimis buvo tarsi grafika, o marginimas vašku – kaip tapyba. Skutinėjant galima išgauti labai smulkius raštus“, – sako M.Liugienė.

Kokie raštai dažniausiai suguldavo į nediduką vištos kiaušinį? Pašnekovės teigimu, margutį būtinai turėjo puošti saulės ženklas. Nes ir Velykų data nustatoma pagal Saulės ir Mėnulio kalendorių: po pavasario lygiadienio, kada saulutė pateka lygiai rytuose ir leidžiasi lygiai vakaruose, diena susilygina su naktimi, sulaukus pirmo mėnulio pilnaties sekmadienio. Dėl šios priežasties Velykų data kasmet kinta nuo kovo pabaigos iki balandžio antrosios pusės. Šiemet pilnatį turėsime balandžio 19 dieną ir 21-ąją, sekmadienį, švęsime Velykas.

Marginant kiaušinius itin svarbi buvo simetrija: kaip danguje, taip ir ant žemės, kaip viršuj, taip ir apačioj. Raštas būdavo atkartojamas tiek dalinant margutį pusiau, tiek išilgai.

„Jei jau vienoje pusėje kiaušinio piešiama saulė, tai griežtai – ir kitoje. Smailame – betekanti saulutė, bukame – besileidžianti. Dar vienas populiarus simbolis ant margučių buvo „paukščio pėdelės“ – trys sujungti brūkšneliai, iš kurių vidurinis – ilgesnis. Taip paukštis „pratipena“ arba išilgai margučio, arba skersai“, – sako M.Liugienė.

Velykų prietarai: prisiminkite, su kuo daužėte pirmą margutį

Gilioje senovėje Gavėnios laikas reikšdavo nuolat gurgiantį skrandį – dažniausiai viskas, kas būdavo sukaupta, baigiantis žiemai jau būdavo suvalgyta, kamaros, daržinės ir rūsiai – tuštut tuštutėliai.

Tada protėviai labai laukdavo parskrendančių paukščių ir rinkdavo laukinių paukščių kiaušinius.

„Pavyzdžiui, laukinių ančių gūžtos būdavo didžiulės – iki dvidešimties kiaušinių. Žinoma, mylintys, atjaučiantys gamtą – o tokie žmonės senovėje ir buvo – nepaimdavo visų, palikdavo bent tris“, – atskleidžia pašnekovė.

Pirmąjį rastą kiaušinį numargindavo, nudažydavo dažniausiai raudona spalva ir nešdavo į kokią nors „šventą“ vietą, palikdami kaip auką gamtos jėgoms, atbundančioms naujam gyvybės ciklui.

„Dar noriu pasidalinti vienu gražiu papročiu: Velykų pusryčius pradėdavo nuo šventintų margučių ir patį pirmąjį dalindavo į tiek dalių, kiek prie stalo yra žmonių. Taip ši šeima tarsi suvienijama, pakviečiama bendrystei, kaip ir kalėdaitį visiems laužant per Kūčias“, – sako kultūrinių veiklų organizatorė.

Žinoma, tuomet visi daužydavosi margučiais ir vildavosi, kad jų turimas bus kiečiausias. Pašnekovės teigimu, būta įvairių gudrybių, kaip atrasti tą kiečiausią, tačiau dar vienas paprotys daugeliui bus negirdėtas.

„Jei pasiklysite kuriame nors Europos ar Lietuvos mieste, arba tiesiog – gyvenime, nežinosite, kurį kelią jums pasirinkti, prisiminkite žmogų, su kuriuo daužėte pirmą margutį per Velykas. Ir iškart viskas pasidarys aišku ir visi būsimi veiksmai bus teisingi. Žinoma, tai ir psichologiškai paaiškinama: kai prisimeni saulėtą Velykų rytą, kuomet net saulė tekėdama danguje „šoka“, kai sėdi prie šventinio stalo su pačiais brangiausiais, tu nurimsti ir tuomet randi išeitį iš kebliausių situacijų“, – šypsosi M.Liugienė.

Vaišių stalas: nuo kiaulės iki sviestinio avinėlio

Išlaukus Velykų ant stalo šalia margučių būtinai būdavo patiektas geriausias turimas kiaulienos kumpis. Kiaulė taip pat simbolizuodavo vislumą, galinti pamaitinti visą šeimą ir dar įprastai knisa žemę, kaip ir artojai pavasarį.

„Dar būtinai būdavo pyragas – Velykų boba. Iš kvietinių miltų, paskatinantas razinomis, riešutais, papuoštas baltu glajumi. Velykų boba buvo kepama kuo aukštesnė, iš daug kiaušinių. Viskas turėjo savo reikšmę. Kad karvės būtų pieningos – ant stalo turėjo būti ir kažkas iš pieno patiekalų. Pavyzdžiui, dzūkai Velykoms pasigamindavo poskystę varškę, kurią labai tinka valgyti su pyragu“, – atskleidė pašnekovė.

Velykų stalas turėjo būti puoštas kokiais nors žalumynais – visžaliais augalais – bruknienojais, šarkakojais. Šeimininkės susidaigindavo grūdų (avižų ar kviečių) susidaigindavo, ir margučiai būdavo dedami į dubenį tarp žalumynų.

Taip pat Velykų staltiesė galėjo būti jau ne tik balta, kaip per Kūčias, o kokios nors pastelinės pavasariškos spalvos.

„Aplink Kupiškį darydavo „kiaušinyką“ – tokią tarsi Velykų eglutę. Jis buvo gaminamas iš medžio, pagaminami specialūs lizdeliai ir į juos dedami margučiai, apkaišomas žalumynais. Būtinai iš nuo „bobos“ likusios tešlos iškepdavo paukščiukų, jais irgi apkabinėdavo tą „kiaušinyką“. Paukščiukus taip pat gamindavo iš popieriaus, šiaudų, kiaušinio lukšto – taip jau paukščių visi laukdavo“, – pasakoja M.Liugienė.

Taip pat ant stalo, į patį vidurį, buvo statomas iškeptas arba iš sviesto suformuotas avinėlis.

„Žmogus nuo Velykų tarsi „pradeda naują gyvenimą“. Ir visose tradicijose tai atsispindi – tiesiog pagoniškais metais daugiau dėmesio buvo skiriama gamtos atsinaujimui, krikščioniško periodo laiku – žmogaus dvasiniam atsinaujimui, išsivalymui“, – pokalbį užbaigia Vilniaus etninės kultūros centro atstovė.