Modelio karjerą baigianti Dovilė Viršilaitė: „O, kad tada būčiau turėjusi tiek patirties, kiek dabar...“

Besidomintys mada ir sekantys tarptautinę lietuvių modelių karjerą Dovilę puikiai žino. Atpažįsta ir einančią gatvėmis, nors ji visai neprimena tos dailiai nušlifuotos moters, puošusios pripažintų mados leidinių „Vogue“, „Elle“, „Glamour“, „Marie Claire“, „Stilento“, „Madame“, „Amica“, „Mojeh“ viršelius, – Dovilė kasdien visai nesidažo, perbraukia ranka plaukus, užsimeta vyriško stiliaus marškinėlius ar apsmukusį megztinį, įšoka į džinsus, įsispiria į patogius lygiapadžius. Gal todėl jai retai kas duoda trisdešimt metų ir nustemba sužinoję, kad nuo laimėto konkurso „Mis Foto Baltic 2003“, plačiai atvėrusio duris į mados namus „Chanel“, „Versace“, „Gucci“, „Roberto Cavalli“, „Dolce & Gabbana“, „Giorgio Armani“, „Dior“, „Louis Vuitton“, praėjo jau šitiek metų. Tada itin lieknutė ir kone metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio mergaitė su dantų kabėmis sužavėjo modelių ieškančius užsienio agentus, nors net pati Dovilė netikėjo savo sėkme. Tačiau ji buvo akivaizdi: mergina žingsniavo žinomiausių mados namų podiumu per aukštosios mados savaites, fotografavosi garsiausiems mados leidiniams, tapo įvairių prekių ženklų veidu, linksminosi su muzikos ir kino garsenybėmis, bičiuliškai sveikinosi su mados pasaulio elito atstovais, kurie į ją kreipdavosi tiesiog „D“ arba trumpiniu „Dovil“.

Tačiau nuo šiol Dovilės laukia kitas etapas: „Dabar aš ieškosiu tos mergaitės su breketais, kuri užims mano vietą. Tikiu, ir dar aukščiau kils.“

Ar pasiekusi savo karjeros viršūnę susimąstydavai, kaip gyvensi tada, kai tavęs podiumui ir mados leidiniams reikės vis mažiau ir mažiau?Suvokiau, kad modelio karjera gana trumpa, tad šioks toks nerimas, kas su manimi bus ateityje, išties egzistavo. Praėjus dvejiems metams po mokyklos baigimo įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, tik neįvertinau, kaip bus sunku derinti studijas ir modelio darbą. Sustabdžiau mokslus, bet už kelerių metų ėmiau svarstyti apie užsienio universitetus, nes per tiek metų gyvenimo svetur skaityti ir analizuoti literatūrą angliškai tapo kur kas lengviau negu lietuviškai. Jeigu man būtų reikėję tik diplomo, kad kitiems galėčiau pasigirti turinti aukštąjį išsilavinimą, seniai jį būčiau laikiusi rankose, bet visada buvau žingeidi ir žiūrėjau, kad iš mokslo gaučiau tikrų žinių. Įgyti specialybę reikia, mokytis būtina, bet niekada ne vėlu – nuo šio rugsėjo sugrįžau į politikos mokslų studijas universitete, todėl dabar visas jėgas skirsiu mokslams ir šešerius metus brandintai idėjai Lietuvoje įkurti modelių agentūrą. Išsikvėpę advokatai, ir tie vieną dieną viską meta ir pradeda auginti gėles.

Modelių agentūrą „Duo Management“ įsteigei kartu su modeliu Diana Balaišyte. Dviese – drąsiau?

Ne tiek drąsiau, kiek naudingiau. Dianai dvidešimt treji, ji dar sėkmingai dirba – pavasarį papuošė Čilės „Harper’s Bazaar“ viršelį. Diana jaunesnė, energingesnė, jos kitoks požiūris į tam tikrus dalykus, kitas pažinčių ratas. Bet aš turiu didelę patirtį, bendrauju su žinomiausiais pasaulio fotografais, kastingų direktoriais. Mudvi – viena kitą papildantis duetas, turintis puikių partnerių pasaulyje. Dirbant šioje srityje labai svarbūs asmeniniai kontaktai, kurių per šitiek metų prisikaupė labai daug. Visada rasiu kam paskambinti į tokias modelių agentūras kaip „IMG Models“, „W“, „Oui“. Dirbdama modeliu iš kastingų direktorių sulaukdavau klausimų, ką galvoju apie vieną ar kitą merginą – kuri tinkamesnė šiai rinkai. Gerai, kad kitoms manekenėms niekada nepavydėjau pelningų ir prestižinių darbų. Kaip dabar atsimenu dieną, kai viename Londono oro uostų sutikau visai man tada nepažįstamą rusų manekenę Vladą Roslyakovą: ji verkė, nes nemokėjo angliškai, nepakako pinigų bilietui į Milaną. Pagailo merginos ir aš jai nupirkau tą bilietą. Netrukus Vlada žingsniavo mados namų „Gucci“ podiumu Milane ir šitaip prasiskynė kelią į šlovę. Kas žino, kaip viskas būtų susiklostę jos karjeroje, jeigu tada būtų taip ir neišskridusi? Vlada man už tai dėkojo ne kartą.

Ar nuo agentūrų, su kuria dirba, priklauso modelio sėkmė?

Gera vadyba – be proto svarbu. Modelių pasaulyje lengva pasiklysti, daug povandeninių srovių, nes jaunos merginos nebūna apmokytos, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, jų niekas nemoko stiliaus, užsienio kalbų, nesupažindina su žinomiausiais pasaulio fotografais, leidinių redaktoriais, neaiškina, kaip valdyti finansus. Pamenu save septyniolikmetę Niujorke, stovinčią viduryje prabangaus Manhatano, su šimtu dolerių kišenėje. Sunku nepalūžti psichologiškai ir tikėti, kad tau pasiseks. Gerai, kad mane tada šefavo supermodelis Carmen Kass: įbruko į rankas naujausius „New York Times“, „Vogue“ numerius ir liepė per savaitgalį viską perskaityti, kad netikėtai atrankoje paklausta apie vietines aktualijas turėčiau ką pasakyti. Manekenė negali tik gerai atrodyti, ji turi būti apsiskaičiusi, gebėti aiškiai reikšti savo nuomonę. Visada būsiu dėkinga Carmen už tikėjimą manimi, nes jeigu ne ji, gal taip ir būčiau pasilikusi gimtojoje Palangoje... Apskritai lietuvėms manekenėms, lyginant su kitų šalių modeliais, trūksta meilės sau.

Man pikta, kad Lietuvoje mūsų profesiją sutrypė modeliais prisistatančios neaiškios merginos, užsienyje save pardavinėjančios už rankinukus. Iš karto matyti, kas siekia tik gero gyvenimo, o kas nori būti tikru modeliu: atrankose lauksime tik rimtai nusiteikusių.

Lietuvoje bandysite atrasti dar vieną tarptautinėje arenoje ryškiai galinčią sušviesti Editą Vilkevičiūtę?

Smagu matyti daug pasiekusias lietuvaites, todėl ieškosime tų, kurios pripažintose mados sostinėse gali labai gerai dirbti. Ir – gal ta naujoji Edita jau atrasta, tik jai niekas nepadeda tinkamai iškilti? Mados rinkoje veidai labai greitai keičiasi, vis ieškoma naujos mūzos, o mes su Diana išsiilgome lietuviško grožio, nesugadintos pozityvios mergaitės su didele šypsena, kuri nebijo darbo ir neieško tik turtingo, ją išlaikyti galinčio vyro. Man pikta, kad Lietuvoje mūsų profesiją sutrypė modeliais prisistatančios neaiškios merginos, užsienyje save pardavinėjančios už rankinukus. Iš karto matyti, kas siekia tik gero gyvenimo, o kas nori būti tikru modeliu: atrankose lauksime tik rimtai nusiteikusių. Nesiųsime dirbti į Monaką ar Dubajų – didelis melas, kai išgirsti merginą sakant, kad ji tuose kraštuose dirba modeliu. Tikri modeliai ten dirbti neskraido, nebent atostogauti. Mados pasaulyje net sklando juokelis: „Ji sako, kad yra modelis, bet kodėl pasižiūrėjus į jos socialinių tinklų nuotraukas matyti, kad ji nuolatos sėdi Dubajuje?“ Į Dubajų ar Monaką modeliai nuvažiuoja tik dienai kitai pasifotografuoti, ir tiek. Ten – ne Niujorkas, mados rinka maža, gyventi nebūtina. Taip ir atsirado nerimtas požiūris į modelio darbą: vakarėliai, gražūs rūbai, turtingi vyrai, prabangi aplinka... Gerai dirbantys modeliai neturi laiko dažnai linksmintis. Pati kažkada buvau per modelių baliauninkių viduriuką – ne ta, kuri valgo vien salotų lapus, miega po dešimt valandų per parą ir su niekuo nebendrauja. Socializuotis būtina, eiti į vakarėlius – taip pat, tik reikia žinoti, į kokius: į oficialius madų šou after party, organizuojamus mados leidinių, modelių agentūrų. Tokiose vietose naudinga bendrauti su klientais, tave jie pastebi, susipažįsta iš arčiau ir visada stebi, kaip elgiesi. Bet neaiškiuose naktiniuose klubuose nusipirkti butelį degtinės ir teršti savo vardą netinkamu elgesiu – dar nė vienai nepadėjo pakilti į mados aukštumas. Žinoma, Kate Moss nesiskaito (nusijuokia). Ji visada buvo išimtis iš taisyklės, nes nei kada turėjo labai gerą figūrą, reikiamą ūgį... Suveikė jos asmenybė. Bet pažiūrėkite, kaip šiandien atrodo už ją dešimtmečiu vyresnė Cindy Crawford ir kaip Kate Moss – skirtumas akivaizdus.

O, kad tada būčiau turėjusi tiek patirties, kiek turiu dabar... Gal būtų pavykę ir man išvengti klaidų, kurios kartais pakišdavo koją? Kad ir kaip būtų buvę, ne laikas apie tai svarstyti – užtat dabar visas žinias galėsiu perduoti pradedančioms manekenėms.

Prestižinių mados žurnalų viršeliai, garsiausių mados namų kolekcijų pristatymai, pats „Chanel“ kūrybos vadovas Karlas Lagerfeldas anuomet tave vadino savo mūza – sunku patikėti, kad turėdama tokią karjeros dosjė užsimeni apie klaidas.

Nepamirškime, kiek man tebuvo metų, todėl nereikia tikėtis, kad tokios jaunos merginos galvoje visos mintys yra teisingos, o sprendimai apgalvoti. Blogiausia, kad niekada nesvajojau būti supermodeliu, – karjera klostėsi itin gerai, aplink tik ir girdėjau liaupses, ir to man pakako. Bet juk visada gali siekti dar daugiau, tiesa?

Dabar tikrai labiau rūpinčiausi savo kūnu – buvau tikra tinginė ir sporto vengiau. Bet daug valgiau (juokiasi)! Gerai, kad vis tiek buvau liekna, tačiau modelio karjerą pradedančios merginos turi žinoti, kad keli milimetrai liemens apimties į didesnę pusę gali viską sugadinti – gal per juos taip ir negausi šanso žingsniuoti podiumu tame šou, kuris atvertų vartus į mados olimpą. Jokiu būdu nesakau, kad reikia laikytis dietų, – perdėtai lieknos manekenės dabar net nemadingos, tačiau persivalgyti dieną prieš modelių atranką svarbiam užsakymui gauti – neprotinga. Negalima savivaliauti ir su plaukų dažymu, antakių pešiojimu, nerekomenduojama kaitintis saulėje kada nori, nes užsakovams kaip tik gali prireikti modelio neįdegusia oda.

Dar vienas svarbus dalykas, su kuriuo savo karjeros pradžioje ir pike nesusitvarkiau kaip reikiant, – finansai. Gaila, kad neturėjau žmogaus, kuris būtų padėjęs tvarkytis su uždirbamais pinigais. Nesuvokiau jų vertės, nemokėjau taupyti, niekas nepatarė protingai investuoti. Atrodė, kad pinigų yra ir visada bus. Bet tai kone visų jaunų žmonių, į kurių banko sąskaitas pradeda plaukti didelės sumos, problema. O dar pradedi visko norėti, išlaidauti...

Kam pinigus leisdavai tu?

Brangiai kokybiškai kosmetikai, grožio procedūroms. Buvau to tarsi apsėsta! Taip pat kelionėms, vardiniams drabužiams: nors pastarųjų nemažai gaudavau dovanų iš tų mados namų, su kuriais dirbdavau, viešėdama gimtojoje Palangoje ar Vilniuje nusiaubdavau pusę drabužių salono „Du broliai“ (juokiasi). Bet nesigailiu nieko, nes tada man tai suteikė džiaugsmo. Ir kitų nepamiršdavau: tėvų, sesės, draugų... Mėgau dovanoti, negailėjau aplinkiniams, norėjau palepinti ne tik save, bet ir artimą, nes, kad ir kaip sunku kam nors patikėti, niekada neturėjau materialių svajonių. Net vaikystėje, kai tų pinigų į valias ir nebuvo.

Supermodeliu būti nesiekei, bet internete įvedus tavo vardą ir pavardę įvairiuose tinklalapiuose esi pristatoma būtent taip. Kokias aukštumas reikia pasiekti, kad šis titulas manekenei būtų priskirtas?

Kai pagalvoju, per sezoną dariau po dvidešimt trokštamiausių madų šou, tarp kurių buvo ir haute couture pristatymai, – gal tikrai buvau tuo supermodeliu? Tik laikai buvo kiti – apie manekenes nerasdavai tiek daug informacijos, nebuvo feisbuko ir instagramo, nereikėjo turėti šimtų tūkstančių sekėjų, kad būtum populiarumo viršūnėje. Dabar tapti „Victoria’s Secret“ angelu gali kone bet koks gana komercinės išvaizdos sportiškos figūros modelis, o prieš gerus dešimt metų angelais buvo tik pačios pačiausios: Naomi Campbell, Heidi Klum, Gisele Bündchen... Nuotraukos tik buvo pradėtos saugoti skaitmeninėje laikmenoje, fotografai jų neviešindavo socialiniuose tinkluose, tas pats itališkas „Vogue“, kurio viršelį papuošiau 2004 metais, buvo fotografuojamas „Polaroid“ kamera. Kiek daug nuotraukų su savo darbais aš neturiu, negaliu jų rasti ir internete – tik susisiekusi su pačiais fotografais. Net fotosesijos „Chanel“ mados namams, kurią kūrė pats Karlas Lagerfeldas, nėra mano asmeniniame archyve. Užtat kokie atsiminimai...