Modelis Ieva Sabaliauskienė pravėrė namų duris: „Su trimis vaikais tvarkos daugiau nei su vienu“

Ieva su vyru šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku namus išsirinko Vilniaus senamiestyje. Ši vieta yra šalia judrios gatvės, bet pro vartus įneri į kiemą ir atsiduri visiškoje ramybėje. Jei pirmąsyk einantis į svečius žioplinėja, kur reikiamas butas, – Ieva tarpduryje išdygsta ir pamoja kviesdama.

Namie – masyvūs klasikiniai baldai, solidus interjeras. Tai nustebina pažįstančius Sabaliauskų porą kaip stilingą, šiuolaikišką ir net pašėlusią – tokią, kuri, regis, nepabūgtų ir su visais trimis vaikais išlėkti kur nors sliuogti per bangas jėgos aitvarais. Bet pats Senamiestis padiktavo interjero stilių, apsispręsti padėjo ir keli itin vertingi Ievos tėvų dovanoti baldai bei paveikslai. 

Tėvai juokėsi išvydę dukters pasirinkimą: butas labai primena tą, kuriame Ieva augo, net langai į tas pačias pasaulio kryptis.

„Namai man labai svarbūs, ir pirmiausia tai jausmas, o ne architektūrinis sprendimas. Tai vieta, kur gerai jautiesi, gali nurimti, atsipalaiduoti. Tikrų namų pojūtis man įskiepytas nuo vaikystės“, – sako Ieva.

Nemaža šeimyna, regis, turėjo įsikurti name sostinės pakraštyje? „Svarstėme tokį variantą, tačiau mamos, norėdamos, kad vaikai spėtų į būrelius, tampa vairuotojomis. Mūsų vyresnėlis dabar pats eina į mokyklą, esančią vos ne kieme. Vyras dažnai keliauja darbo reikalais po pasaulį – su teatrais, įvairiais renginiais, tad gyventi vienai su vaikais man jaukiau miesto centre“, – pasakoja Ieva.

Vienai jai teko ir įsikurti naujuose namuose, nes vyras tuo metu turėjo išvykti mėnesiui darbo reikalais, o kad žmonai būtų lengviau, pasiėmė vyresnėlį sūnų Matą. Ieva liko su metukų dvyniais Tumu ir Amelija.

„Pabundu pirmą rytą naujuose namuose, dėžių prikrauta iki lubų, noriu paruošti valgį – nėra indų, o ir valgyti nerandu iš ko, nes ieškau dėžėse lėkščių – randu kojines, – juokiasi sunkų laiką prisimindama Ieva. – Draugės sudarė grafiką ir ateidavo man padėti: viena krausto, kita laiko ant rankų dvynius, tad greičiau nei per savaitę pavyko daugmaž įsikurti. Darbas virė lyg fabrike – dirbdavome po keliolika valandų per dieną lyg konvejeriai.“

Butą šeima rinkosi ir todėl, kad malonumą gyventi name patiria savo ir artimųjų sodybose, be to, žiemas leidžia šiltuose kraštuose. Tai įmanoma, net jei augini mokinuką. Devynerių metų antrokas Matas Tenerifėje lankė Tarptautinę lietuvių mokyklą, įkurtą Irmos Liubertienės. Tad dėl ateities šeimyna rami – mėnesį ar tris leis šiltame krašte neatsitraukdami nuo darbo, mokyklos, darželio.

Laikas kitoje šalyje Sabaliauskų šeimai svarbus: tada visi daugiau būna kartu, nėra nei auklės, nei mielai anūkus pasiimančių senelių – atsiranda ypatingo artumo pojūtis.

Nors išvažiavus pareigos virti, kepti, valyti, siurbti išlieka, Ieva vis tiek džiaugiasi išvykimu: dirbti prie baseino saulei šviečiant smagiau nei biure ar namuose užsidarius nuo žvarbaus lietuviško oro.

Kaip ji kuria namų jaukumą?

„Man gražu, kai viešėdama pas drauges matau pamerktų gėlių, degančių žvakių. Tačiau mano realybėje norai su galimybėmis dažnai prasilenkia, – smagiai pasakoja Ieva. – Neretai grįžusi namo turiu prasiirti pro batų kalną, paskui – ir pro neplautų indų stirtą, nes aš dar ir dirbu! Tad smulkmenoms – nors ir malonioms – laiko ne visada randu.“

Ji jau patyrė, kad jei tik kuriam nors gyvenimo „darbas-vaikai-buitis“ kampui skiria kiek mažiau dėmesio, visa pradeda griūti.

Ieva džiaugiasi, kad iš savo tėvo sulaukė kvietimo prisidėti prie šeimos verslo, – Palangoje įkurtas sveikatingumo centras, ji užsiima pastarojo plėtra. Trijų vaikų mamai toks sprendimas patogus, nes nereikia niekam aiškintis, kai kuris nors mažylis suserga ir negali eiti į darželį.

Šįmet pirmąsyk Ieva dirbo ir „Mados infekcijoje“ – jos užduotis buvo atrinkti modelius, suvaldyti veiklą užkulisiuose. Renginių organizavimo patirties turi, nes dirbo šventes rengiančioje tarptautinėje komandoje Rusijoje bei Tailande.

Negana to, Ieva puoselėja viltį mokytis dar, nors yra įgijusi viešosios politikos analizės magistro laipsnį. „Magistro darbą rašiau vos susilaukusi dvynių – buvo gana ekstremalu. Bet man patinka mokytis, vis pagalvoju apie doktorantūrą – pasiilgstu universiteto, akademinės bendruomenės, rašto darbų. Buvau net nuėjusi į universitetą pasitarti – dar neužgeso noras mokytis“, – dalijasi planais trijų vaikų mama.

O gal Ievos pagaili jos mama?

„Mama pagaili, nežinau, kaip be jos sukčiausi. Bet ji orientuojasi į žmogų, o ne į tvarką, tad anūkus veda į kiną, teatrą, atėjusi nepuola grindų plauti. Ši nuostata man patinka: pati nebuvau verčiama tvarkytis, bet galėjau mokytis, kur noriu, – dar ir taip nemažai pasaulio pažinau. Studijavau Anglijoje, Vokietijoje, dirbau Briuselyje, – džiaugiasi Ieva. – Kai su Eugenijumi sukūrėme šeimą, neslėpsiu – mane ištiko šioks toks šokas: tai dabar pati viską privalau tvarkyti! O nebuvau iš tų moterų, kurios turi gerų įgūdžių, kaip skalbti, ką papurkšti, kuo patrinti, kad namai blizgėtų. Bet po truputį tų įgūdžių atsiranda. Dabar matau, kad tvarka namuose net didesnė nei tuomet, kai auginau tik pirmagimį. Tiesiog įjungiau aukštesnę pavarą.“