Modelis ir teisės studentė Aušra Pekarskaitė: „Negalia man niekada netrukdė siekti savo svajonių“

„Nėra tokio darbo, kurio negalėčiau padaryti pati, nuolatinės pagalbos man tikrai nereikia“, – atvirauja šiuo metu Mykolo Romerio universitete teisę studijuojanti Aušra.

Veiklos jaunajai studentei šiuo metu tikrai nestinga – nuo pat paauglystės ji dirba modeliu, yra demonstravusi tiek Lietuvos, tiek užsienio dizainerių drabužius, teko jai dalyvauti ir „Mis Lietuva“ konkurse. Be darbo mados industrijoje, Aušra užsiima ir lengvaja atletika, jau yra pelniusi keletą apdovanojimų bei džiaugiasi, kad šis sportas padėjo išsiugdyti didelę ištvermę.

Pozityvo nestokojanti mergina laisvalaikiu mielai susitinka su draugais, vaikšto į pasimatymus ar su draugėmis išsiruošia į klubą pašokti.

Aušra tikina, kad negalia jai netrukdo, tačiau vaikystėje ir paauglystėje, žinoma, buvo visko: ir patyčių, ir ašarų, ir didelės savigailos. Vis dėlto merginai pavyko iš to išaugti ir išmokti mylėti save tokią, kokia ji yra.

Apie tai, kaip klostėsi jos karjera, apie gyvenimo tikslus ir siekius bei, kaip pavyko išmokti susigyventi su negalia, Ji24.lt kalbėjosi su Aušra Pekarskaite.

– Aušra, papasakokite apie savo vaikystę. Juk dažnas su negalia gimęs vaikas jau vaikystėje pasijunta esąs kitoks nei visi kiti. Tenka patirti net ir mažų vaikų užgauliojimus ar aplinkinų žvilgsnius gatvėje... Kaip pavyko visa tai išverti ir išsiugdyti pasitikėjimą savimi?

– Vaikystėje tą pasitikėjimą savimi labiausiai padėjo išsiugdyti mano mama, kadangi tėčio šalia neturėjau – išsikraustyti jis nusprendė, kai buvau dar visiškai maža.

Jei dėl savo negalios man būdavo sunku, mama visuomet paguosdavo ir sakydavo: „Gyvenimas nėra vien tik rankos“. Tai galbūt su šia mintimi aš ir užaugau.

Žinoma, ganėtinai didelę įtaką padarė ir aplinka, kuri mane supo. Mamai išsiskyrus su tėčiu persikraustėme gyventi į Trakų Vokę, o ten visi vieni kitus pažinojo. Daug palaikymo ir paguodos sulaukdavau ir iš mamos draugų, kurie man tapę tarsi ir antrais tėvais. Jeigu reikėdavo, jie visuomet padėdavo, paguosdavo, patardavo ar išklausydavo.

Puikiai sutariau ir su jų vaikais, ir su savo kiemo draugais, taip kad vaikystėje kažkokių apkalbų ar patyčių daug nepatyriau. Mes su kiemo draugais buvome tarsi mažas bendras ratelis, vienas kitą pažįstantys jau nuo pat mažumės, tad kažkokių apkalbų tarp mūsų niekada nebūdavo.

– O kaip mokykloje? Ar nepasitaikydavo skaudžių ir žeidžiančių replikų? Juk šiuolaikiniai paaugliai retkarčiais būna itin žiaurūs.

– Būtent mokykloje visi užgauliojimai ir prasidėjo. Maždaug penktoje klasėje man teko pereiti į vieną iš Vilniaus mokyklų. Joje kai kurie klasiokai nevengdavo pasišaipyti. Nemalonių replikų sulaukiu dar ir dabar, netyčia juos kur nors sutikusi.

Paauglystė tikrai nebuvo lengva, aplink visos mano draugės turėjo vaikinus, o aš tokia kaip nabagė sėdėdavau.

Atrodo, dabar jau visi esame suaugę, tačiau... Nuo mažumės jie nebuvo labai protingi, bet, kaip matau, situacija nepasikeitė ir jiems subrendus.

Mūsų mokykloje buvo užrašytas vienas labai geras posakis: „Kartais išmintis ateina su amžiumi, o kartais amžius ateina vienas“. Šie žodžiai jiems apibūdinti, manau, labai tinka.

– Ar jūs pati kada nors apskritai jautėtė nuoskaudą ar gailėjote savęs, kad esate su negalia?

– Žinoma, šis klausimas tikrai iškildavo, kaip ir kiekvienam panašaus likimo žmogui. Dažnai svarstydavau, kodėl tai nutiko būtent man, kodėl ne kitam. Tokia reakcija visiškai natūrali, juk ateidavo vasara, norėdavosi gražiai apsirengti, ypač paauglystėje. Tuomet ir pagalvodavau, kodėl būtent man taip nutiko, kodėl aš tokia gimiau. Bijojau, kad į mane niekas nežiūrės, kad niekad neturėsiu draugo. Paauglystė tikrai nebuvo lengva, aplink visos mano draugės turėjo vaikinus, o aš tokia kaip nabagė sėdėdavau...

Vis tik galiausiai iš to išaugau. Ir tai padaryti man padėjo nepaprastai gera mano draugė. Ji irgi turėjo negalią – negalėjo vaikščioti.

Pamenu, kai kažkada prie jos pradėjau stresuoti, kaip aš norėčiau mūvėti žiedus, skundžiausi, kad, va, negaliu, ir prasidėjo visa ašarų pakalnė... O ji man ir sako: „Tai tu džiaukis, gi pinigų sutapysi“.

Taip pat skaitykite: Savo negalią išskirtinumu pavertusi atlikėja žada pakeisti seksualumo standartus

Būtent ši draugė man suteikė svarbiausias gyvenimo pamokas ir išmokė suprasti, kad mano situacija dar nėra tokia jau bloga. Juk aš nesu nuo ko nors priklausoma, viską galiu pasidaryti ir pati, mano laisvės niekas neriboja ir nevaržo. Galiu eiti kur noriu, daryti ką noriu, o štai kiti, kurių situacija dar blogesnė nei mano, to paties galbūt negali padaryti. Tuomet ir supratau, kad esu tokia, kokia esu, ir to jau nepakeisi.

– Nuo kada susidomėjote mados industrija ir modelio karjera? Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai ir kaip į tai reagavo jūsų artimieji?

– Mano kaip modelio karjera prasidėjo ganėtinai įdomiai. Aš visiškai nebuvau ta mergaitė, kuriai labai rūpėtų makiažas ar kiti mergaitiški dalykai. Dažytis pradėjau tik būdama dvyliktoje klasėje. Paauglystėje buvau kiek berniukiška, tokia maištininkė, mėgdavau mūvėti kerzus, rengdavausi įvairiais džemperiais, plaukai visuomet būdavo trumpai kirpti, nes nemėgdavau aš jų nei šukuotis, nei pintis, nei jais rūpintis. Galiausiai net ir neturėdavau tam laiko. Tokia buvau iki pat vienuoliktos klasės, o tik vėliau jau pradėjo rūpėti ir makiažas, ir kvepalai, ir visi kiti moteriški dalykėliai.

Juk aš nesu nuo ko nors priklausoma, viską galiu pasidaryti ir pati, mano laisvės niekas neriboja ir nevaržo.

Modelio karjerą pradėjau visiškai netikėtai. Mano mamos bendradarbė, kuri dažnai keliaudavo į Didžiąją Britaniją, man vieną dieną ir sako: „Žinai, tokio Alexanderio McQueeno (a.a. britų dizaineris. – red.) podiumu ėjo viena mergina su kojos protezu“. Aišku, tuo metu man nei ta Anglija ką nors labai sakė, nei tas Alexanderis McQueenas, bet vėliau aš varčiau kažkokį žurnalą ir jame pamačiau vaikų modelių studijos „Mažoji Mis“ reklamą. Na, ir prisiminusi mamos bendradarbės žodžius, nusprendžiau jiems paskambinti.

Tuomet man buvo maždaug 14–15 metų. Taigi, susisiekiau su studijos vadove Danute, ir ji pakviete mane ateiti. Apsirengusi buvau tradiciškai: su kerziukais, džemperiuku. Žinoma, studijoje reikėjo persirengti, taigi tapau kiek panašesnė į mergaitę. (Šypsosi).

Iš pradžių be galo jaudinausi, galvojau, kaip čia viskas bus, ar patiksiu, ar tiksiu, bet galiausiai viskas pavyko, tad šią studiją ir pradėjau lankyti. Po poros mėnesių man pasiūlė sudalyvauti viename modelių konkurse, tad nedvejodama sutikau. Didelio palaikymo tuo metu sulaukdavau ir iš savo mamos, kuri visuomet skatino ir vedė mane į priekį.

Prieš konkursą daug padėjo ir draugės, buvau viskuo aprūpinta: suknelė paskolinta, makiažas padarytas, šukuosena taip pat. Žodžiu, buvau paruošta nuo galvos iki kojų. Konkursas sekėsi puikiai, ir man tikrai patiko, ypač ta akimirka, kai per mikrofoną išgirdau savo vardą ir pavardę – išties didžiavausi savimi.

Galiausiai dirbti modeliu pradėjau savarankiškai. Turėjau keletą savo profesionalių nuotraukų, tad sunku nebuvo.

– Kaip vykdavo visas procesas – ar agentūros pačios jus susirasdavo, ar jūs į jas kreipdavotės?

– Kartais patys fotografai ar agentūros su manimi susisiekdavo, kartais į juos kreipdavausi aš ar pasiūlymų fotografuotis sulaukdavau savo nuotraukomis pasidalijusi vienoje „Facebooko“ grupėje. Pasiūlymų fotografuotis pakankamai daug sulaukiu ir šiuo metu, išties malonu, kai tave žino, atpažįsta ir patys kviečia.

– O koks būdavo fotografų ar užsakovų požiūris į jūsų negalią?

– Buvo tokia istorija, kuri mane nuliūdino. Nuėjau į vieną agentūrą, kurios savininkė mane pati ir pasikvietė žadėdama, jog atvažiuoja vienos Italijos agentūros savininkas ir jis norėtų su manimi pasikalbėti.

Taigi, prieš pokalbį stipriai ruošiausi, laikiausi dietų, įvairiai gražinausi, na, ir galiausiai atėjo toji diena. Nuvažiuoju aš į agentūrą, o tas italas vos tik mane pamatęs ir sako: „Ne, žinok, tau tikrai nėra jokių šansų“. Tai tikrai labai nuvylė.

Juk mano negalią tikrai galima ir paslėpti. Esu dalyvavusi daugelyje fotosesijų, ėjusi ant podiumo tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Daugeliui užsakovų mano negalia netrukdydavo. Fotografai nuotraukose ją visuomet mokėdavo kaip nors paslėpti, fotografuoti kitu rakursu ar panašiai. Italijoje esu demonstravusi ir vestuvines sukneles, ir apatinius drabužius, esu dirbusi modeliu ir Turkijoje. Fotosesijų buvo išties nemažai.

– Papasakokite apie modelių darbą iš vidaus. Pati esate ėjusi podiumu ir demonstravusi dizainerių kurtus drabužius. Kokia atmosfera tvyro tarp merginų?

– Dirbant mados industrijoje galiausiai supranti, jog pasakymas „ten, kur moterys, ten didžiausia ir konkurencija“ iš tiesų yra ne iš piršto laužtas. Žinoma, ne visi atvejai vienodi, viskas priklausydavo nuo pačių merginų, tačiau „lipimo per galvas“ tikrai pasitaikydavo pakankamai nemažai, ypač atrankų metu. Aišku, ne visos buvo tokios, ten susiradau ir puikių draugių.

– Esate dalyvavusi ir „Mis Lietuva“ konkurse. Kokį įspūdį jis jums paliko?

– Taip, konkurse dalyvavau 2014 metais, praėjau pirmąjį etapą, tačiau jau antrajame iškritau. Manau, viskas aišku, kodėl taip nutiko, juk ten visiškai kitokie grožio standartai.

Konkurse dalyvavusios merginos buvo išties gražios, o konkurencija tarp jų buvo labai didelė. Manau, šiame konkurse labai daug lemia pažintys. Buvo visokiausių istorijų, kurios privertė susidaryti būtent tokią nuomonę.

– Kaip kito jūsų pačios požiūris į negalią turinčius žmones, galbūt buvo tokių, kurių istorijos jus ypač įkvėpė?

– Didžiulį įspūdį man paliko JAV gyvenantis serbų kilmės Nickas Vujičičius – žmogus be kojų ir be rankų. Vis tik nepaisydamas savo negalios jis ir plaukioja, ir futbolą žaidžia, ir veda motyvacijos mokymus. Šio žmogaus pavyzdys mane labai motyvuoja.

– Kaip, jūsų manymu, skiriasi tolerancija į negalią Lietuvoje ir kitose šalyse?

– Šiuo metu mūsų tautiečiai jau yra kiek labiau pasaulietiški. Anksčiau, kai tik pradėjau keliauti į kitas užsienio šalis, tolerancijos supratimas tarp lietuvių ir tarp užsieniečių labai stipriai skyrėsi. Lietuvos gatvėse tekdavo atremti daugelio žvilgsnius ir išgirsti nemalonių replikų.

Pakankamai negražių komentatorių pastabų prisiskaitydavau ir po straipsniais apie mane, kai kurie netgi tvirtino, kad mano negalia išsivystė dėl kraujomaišos...

Užsieniečiai į negalią žiūri kiek kitaip, jie nesistengia patraukti per dantį ar pasišaipyti. Štai, kai lankiausi Didžiojoje Britanijoje, visi aplinkiniai nuolat siūlydavo savo pagalbą. Tiesa, kartais tas noras padėti man atrodo ganėtinai perdėtas ir stipriai vargina – juk esu savarankiška ir nuolatinės pagalbos man tikrai nereikia.

– Aušra, o ką be modelio karjeros dar veikiate šiuo metu?

– Šiuo metu didžiąją laiko dalį man atima teisės studijos Mykolo Romerio universitete. Laisvalaikiu dar ir sportuoju – profesionaliai užsiimu lengvąja atletika. Ja susidomėti pasiūlė kaimynas, davęs mano telefono numerį savo draugui, kuris primygtinai ir siūlė ateiti pas jį ir pradėti treniruotis.

Taip pat skaitykite: „Photoshop“ – 25 metai: kaip jis pakeitė mūsų pasaulio suvokimą

Iš pradžių nuolat atsisakinėdavau, nes tuo metu buvau pakankamai užsiėmusi ir sportui, maniau, man tikrai neužteks jėgų. Vis tik galiausiai pasidaviau ir, susisiekusi su jo pasiūlyta trenere, pasiryžau sportuoti.

Šia veikla užsiimu dar tik pusmetį, bet jau esu dalyvavusi Lengvosios atletikos čempionate, kur pavyko pelnyti du medalius. Užėmiau pirmąją vietą bėgimo rungtyje ir antrąją šuolio į tolį rungtyje. Tikrai džiaugiuosi savo pasiekimais ir šiuo metu ruošiuosi ateinančioms varžyboms.

Be viso to, esu ir kursus baigusi profesionali vizažistė, tad veiklos ir užsiėmimų man tikrai netrūksta. Tiesa, viską suspėti kartais būna sunku, tačiau manau, kuo daugiau darbų ir veiklos atsiranda, tuo daugiau visko padaryti ir suspėji.

– Kodėl pasirinkote būtent teisės studijas – juk ši sfera su grožio industrija, atrodo, nelabai ir susijusi?

Meilė gyvenime man reiškia labai daug. Juk nesvarbu, kad ir koks savarankiškas esi, visuomet norėsis šalia turėti žmogų, su kuriuo galėtum pasikalbėti.

– Teisė niekad nebuvo toji mano svajonių specialybė. Vis dėlto šis požiūris pasikeitė mano mokyklų laikų draugės dėka, kuriai apskritai esu nepaprastai dėkinga už suteiktas gyvenimo pamokas.

Ši draugė, kuri kaip minėjau, negalėjo vaikščioti, teisę studijuoti visuomet svajojo, daug apie tai kalbėdavo, planavo, galiausiai savo svajonėmis ji užkrėtė ir mane.

Gaila, tačiau jai savo svajonių nebuvo lemta išpildyti, netekau jos ganėtinai anksti, bet būtent dėl jos, baigusi mokyklą, pasirinkau teisės studijas, ir savo sprendimo niekada nesigailėjau. Baigusi bakalaurą, žinoma, žadu studijuoti ir magistrą, ateityje norėčiau dirbti advokate, o toks darbas be magistro juk neįsivaizduojamas.

– Tai emigruoti ar bėgti iš Lietuvos tikriausiai nesiruošiate?

– Tikrai ne, nebent gaučiau kokį nors supergerą pasiūlymą. Jei kas nors pasiūlytų puikų kontraktą užsienyje ir puikiai apmokamą darbą, tuomet galbūt ir apsvarstyčiau šį variantą. Į JAV važiuočiau tikriausiai net nesusimąsčiusi – visuomet svajojau apsilankyti šioje šalyje.

– Aušra, o kaip gyvenime jums klostėsi širdies reikalai? Ką apskritai gyvenime jums reiškia meilė?

– Mokykloje itin daug vaikinų dėmesio tikrai nesulaukdavau, juk buvau tarsi bjaurusis ančiukas: su kerzais, trumpais plaukais... Žinoma, išgyvenau dėl to, kad į mane niekas nežiūri, tačiau paauglystėje reikalai pasikeitė: pradėjo ryškėti moteriškos formos, formuotis figūra, pradėjau dažytis, ir tas dėmesys atsirado. Jo ypač daug sulaukiu studijuodama universitete, ir skųstis tikrai negaliu.

Daug vaikinų ar ilgalaikių rimtų santykių aš nesu turėjusi – juk esu dar pakankamai jauna. Visgi su vienu vaikinu su pertraukomis šiuo metu draugaujame jau daugiau kaip metus.

Meilė gyvenime man reiškia labai daug. Juk nesvarbu, kad ir koks savarankiškas esi, visuomet norėsis šalia turėti žmogų, su kuriuo galėtum pasikalbėti, išsipasakoti, pasidžiaugti kartu, galiausiai, tiesiog pasiguosti.

Manau, kad meilė visiškai pakeičia žmogų. Juk jei esi įsimylėjęs, viskas ir sekasi geriau, ir motyvacijos atsiranda, net ta pati saulė tuomet atrodo kitaip, todėl mylimą antrąją pusę derėtų turėti kiekvienam.

– O ar jau pasvajojate kada apie santuoką, vaikus?

– Yra toks posakis: „Jeigu pasimatuoji nuotakos suknelę iki vestuvių, tai, vadinasi, niekada ir nesusituoksi“, o aš jau penkis kartus jas demonstravau. (Juokiasi).

Žinoma, čia tik juokai, o jeigu rimčiau, apie vestuves kol kas dar tikrai negalvoju, juk dar ir nepasipiršo niekas, kad ir kaip būtų gaila. Na, bet suknelę sau jau išsirinkau, o salonas dar sakė ir nuolaidą padarys. (Šypsosi).

Apie šeimą ir vaikus tikrai pagalvoju, juk tai natūralu, tačiau tai tėra tolimi ateities planai, kol kas tikrai rimtai neplanuoju nei kada tai bus, nei kiek vaikų norėčiau turėti. Kaip sakoma, „ateis laikas, bus ir vaikas“.

– Ką palinkėtumėte jaunoms merginoms?

– Išmokite džiaugtis paprastais ir kasdieniais dalykais, kad ir susitikimais su draugais, maža šokolado plytele ar rodomu dėmesiu. Juk draugų ir savo artimųjų taip dažnai neįvertiname.

Dažniausiai tai, kokie svarbūs jie mums buvo, suprantame jau gerokai per vėlai – tada, kai jų netenkame. Nereikia delsti ir laukti, išmokite vertinti ir mylėti juos dabar, o ne planuokite tai padaryti kada nors ateityje.