„Modelio gyvenimo būdas, nors iš vienos pusės yra žavus sukaupta patirtimi, išties yra varginantis“, – sako manekenė bei tinklaraštininkė Julija Steponavičiūtė (25). Pasaulio didmiesčiuose modeliu dirbusi mergina šiuo metu pristabdė su mada susijusią veiklą ir pasinėrė į kūrybą, o iš meilės maistui gimęs tinklaraštis „KitchenJulie“ tampa vis populiaresnis. „Nenoriu veidmainystės, noriu savo skaitytojams būti nuoširdi“, – prisipažįsta ji.
Esi žinoma manekenė ir visai neseniai buvai pareiškusi, kad šią veiklą žadi pristabdyti. Tačiau, štai, prieš kelias savaites žengei podiumu ir tapai dizainerės Monikos Kazakevičiūtės-Kriščiūnienės naujos vestuvinių suknelių kolekcijos mūza. Kokią vietą modeliavimas užima tavo gyvenime šiuo metu? Ar priiminėji tik širdžiai mielus pasiūlymus?
Tiesa, šįmet modelio veiklą pristabdžiau, tačiau vis dar dirbu ir keliauju. Skraidau dažniausiai konkretiems užsakymams, tai būna vos kelių dienų ar savaitės išvykos, beveik visuomet Europoje, pagrindinėse mados sostinėse. Leidžiu šaknis Vilniuje, nes noriu daugiau dėmesio skirti savo tinklaraščiui „KitchenJulie“, mūsų su Roku studijos įrengimo darbams. Lietuvoje dirbu retai, o jei dirbu, tai su savo draugais arba pažįstamais kūrėjais.
Modeliavai Londone, Milane, Paryžiuje, Niujorke. Ar dar gauni užsienio agentūrų pasiūlymų ir svarbesnis klausimas – ar juos priimi?
Tikrai taip, būtent tik užsienio klientų dėka ir keliauju kaip manekenė. Šiuo metu mane reprezentuoja tik Europos agentūros, todėl ir visi darbai Europoje. Kaip ir anksčiau, darbus kartu su mano motinine agentūra esančia Vilniuje bet kokiu atveju atsirenkame. Modelio darbe nemažai politikos.
Neseniai su sužadėtiniu Roku Daruliu persikraustei gyventi į Lietuvą, Vilnių. Žmonėms, kurie yra gyvenę pasaulio didmiesčiuose čia gali pasirodyti per ramu, gal netgi nuobodu. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas persikrausčius į Vilnių?
Būtent taip ir pasikeitė – tapo ramesnis. Mes abu su Roku pergyvenome panašias situacijas: aš be perstojo intensyviai keliaudavau nuo 2009-ųjų kaip manekenė, o jis jau nuo ankstyvos vaikystės (pirmąją klasę pradėjo Čikagoje) patyrė daugybę kraustymųsi, vėliau persikėlė į Londoną, kur studijuodamas, o vėliau ir pradėjęs fotografo karjerą gyveno 11 metų. Tiesa, Rokas dar vis išvyksta į Londoną ilgesniam laiko tarpui, tačiau viena koja jau Vilniuje. Aš pilnai persikrausčiau maždaug prieš pusantrų metų laiko.
Toks gyvenimo būdas, nors iš vienos pusės yra žavus sukaupta patirtimi, išties yra varginantis. Galbūt tai priklauso ir nuo žmogaus – mes su Roku dabar norime ramesnio gyvenimo. Mes neužsidarysime trobelėje vidury miškų, tiesą sakant erdvė, kurią įsikūrinėjame yra viename sparčiai besivystančių loftinių kvartalų, tad tolokai nuo gamtos. Labiausiai norisi kokybiško gyvenimo. Gera, kai sėdęs į mašiną penktadienio vakarą gali nulėkti į pirtį ir suvalgyti tėčio ant laužo išvirto troškinio. Gera, kai gali paskambinti geriausiam draugui žinodamas, jog šis gali tave pasiekti vos per dešimt minučių. Gera jaustis lyg čia priklausau.
Esi maisto bloggerė, rašai tinklaraštį „KitchenJulie“. Nuo ko prasidėjo tavo meilė maistui?
Mano meilė maistui visų pirma prasidėjo šeimoje. Tėtis ir močiutė buvo tie žmonės, kurie įkvėpė gaminti ir ugdė žingeidumą. Vėliau pradėjau keliauti, maisto akiratis ir supratimas apie kulinariją labai staigiai išsiplėtė, pradėjau daug gaminti namuose. Draugai traukdavo per dantį, jog metas rašyti savo blog’ą. Taip ir atsirado „KitchenJulie“. Tiesa, iš pradžių tai buvo mažai kam matomas tinklaraštis, o prieš pusantrų metų paleidau „KitchenJulie“ svetainę tokią, kokią ją matome ir dabar.
„KichenJulie“ kuri anglų kalba. Ar sulauki daugiau sekėjų iš Lietuvos ar iš užsienio?
Kol kas daugiau sekėjų iš Lietuvos, bet, tikiuosi pamažu auditoriją plėsti.
Ar iš šio tinklaraščio tau pavyksta pragyventi?
Pamažu gaunu užsakymų, dirbu su tokiais prekiniais ženklais, kurie man nuoširdžiai patinka arba pati juos naudoju. Nenoriu veidmainystės, noriu savo skaitytojams būti nuoširdi. Štai neseniai pradėjome bendradarbiavimą su „Ogmios miestu“ – jų specializuotose maisto prekių parduotuvėlėse lankausi jau senai, tad tai buvo maloni staigmena.
Koks apskritai tavo požiūris į socialinius tinklus? Ar socialiniai tinklai turi juodąją pusę?
Socialiniai tinklai padeda dalintis mano aistra su kitais žmonėmis, aš be galo patenkinta, kad tokios platformos egzistuoja. Žinoma, kaip ir bet kokioje sferoje, socialiniuose tinkluose yra ir tamsioji pusė, tačiau, manau, kad tai tik dar viena erdvė, kurioje žmogus mokosi išlikti saugus. Tik nuo tavęs pačio priklauso ar tapsi daržove, ar tokias platformas kaip instagramas bei feisbukas naudosi įkvėpimui ir savo darbui.
Iš kur semiesi įkvėpimo naujiems įrašams?
Vietų, kuriose valgau, kelionių, kitų žmonių, socialinių tinklų, „Pinterest’o“.
Kokių dar turi hobių be maisto?
Grafika ant popieriaus, joga, interjeras ir įvairūs mus supantys objektai.
Šiais laikais žmonės, ypatingai jaunos mergaitės labai daug dėmesio skiria išvaizdai, įvaizdžiui, makiažui – pati esi natūralistė. Koks tavo požiūris į tai ir ar pati daug dėmesio per dieną praleidi prie veidrodžio?
Manau, kad per dieną prie veidrodžio praleidžiu itin mažai laiko. Net kai vykstame į kokį renginį, dažniausiai dažausi pati, o Rokas jau po 20-ies minučių pradeda skubinti. Pasidažau per 25 minutes, kartais greičiau. Manau, kad plius minus pusvalandis yra pakankamas laiko tarpas, jei nori išlikti panaši į žmogų. Nors, žinoma, aš pravodkių nemoku... (juokiasi).
Man patinka, kai mergina geliu paryškina storus antakių plaukus, nepatinka kai per antakių pieštuką nesimato jos pačios antakių. Patinka švytinti, šiek tiek highlighteriu padailinta oda ir vos padrėkintos lūpos. Nepatinka storas pudros sluoksnis, kai ši subėga net į pačias mažiausias raukšleles ir lūpų kontūrai, už kurių nesimato tikrosios merginos/moters lūpų formos.