Modelis Justina Aleknavičiūtė: „Kad esu graži, pirmą kartą pagalvojau Niujorke“

„Mano kelias tik prasideda, vadinasi, reikia labai daug dirbti“, – sako mergina iš Kuršėnų, modelio karjerą pradėjusi ne ant Vilniaus, o ant Niujorko podiumų.  Devyniolikos kitos jau būna padariusios karjerą. Justina praėjusį pavasarį galvojo tik apie tai, kaip baigti mokyklą, mokėsi dailės, o šeštadieniais dar važinėdavo piešti į Kauną. Jau dešimtoje klasėje nusprendusi studijuoti architektūrą, išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. „Studijos suteikia saugumo, – šypteli. – Netgi tuomet, kai nesi visiškai apsisprendęs, kuo nori būti gyvenime.“ 

Šiandien Justina jau gerai nežino, ar architektūra yra jos svajonių profesija. Ji netgi nežino, ar tikrai grįš studijuoti į Vilnių. Merginos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė susitikimas Kaune. „Dabar jau žinau, kad ne man vienai yra taip nutikę, – sako. – Su mama vaikščiojome po parduotuves. Vienoje jų prie manęs priėjo moteris, prisistatė esanti iš modelių agentūros, paklausė, koks mano vardas, kiek man metų ir koks ūgis. Tai buvo „Modilinos“ vadovė Jolanta Sadauskienė. Žinoma, kad sutrikau. Pasitarėme su mama. Ji man sako: „Jei siūlo, pamėgink, juk neturime nė vienos pažįstamos merginos aplink, kuriai taip būtų atsitikę...“  

Prieš pusmetį Justina pasirašė sutartį su „Modilinos“ ir... išskrido į Niujorką. Ten ją globoti ėmėsi garsi modelių agentūra „Muse NYC“, ten ji gavo Alek vardą. Iš Niujorko – į Londoną, paskui keletas dienų Lietuvoje, vienas užsakymas Stokholme, dabar – Milanas. „Agentūroje man sakė, kad užtruksiu čia ilgiau nei mėnesį, bet kokiu atveju bilieto atgal kol kas neturiu...“ – devyniolikmetės santūrumas stebina.  Milane su dar aštuoniomis merginomis ji įsikūrusi visai šalia katedros. Madų sostinės pažinti dar nespėjo. „Spėsiu, – nė kiek neabejoja. – Miestą greitai prisijaukini, kai kasdien tenka važinėti į atrankas. O jei šį kartą ir ko nors nepamatysiu, juk ne paskutinį sykį čia...“

Paspaudę čia, pamatysite daugiau Justinos – Alek Naviciutes nuotraukų.

Justina, nejau Jolantos pasiūlymas tapti modeliu tavęs nė kiek nenustebino? 

Nei nustebino, nei nenustebino – aš apie tai išvis niekuomet nebuvau pagalvojusi. Kartais bendraklasės manęs klausdavo: „Kodėl tu – ne modelis?“ Manydavau, šaiposi, juokauja. Pati niekada nebuvau tokia, kokia visada norėjau būti. Tą požiūrį, žinoma, dar sustiprino aplinka. Paauglystėje iš bendraamžių tik ir girdėjau: šakaliukas, silkė, monstras... Kad esu graži, pirmą kartą pagalvojau Niujorke, kai ne vieną ir ne du kartus gatvėje išgirdau komplimentą: „You are gorgeous...“ („Tu esi nuostabi, žavinga.“)

Neabejoju, visokių istorijų apie pasiūlymus tapti modeliu esi girdėjusi. Nepabūgai? 

Mama skaito žurnalus, žinomų žmonių Lietuvoje nėra tiek daug, tėvai pažino Jolantą. Mama mane ir paragino, visada jaučiu jos palaikymą. Tėvai vis kartoja: „Viskas bus gerai, tau pasiseks, o jei ką, juk visada turėsi kur grįžti.“ Tie žodžiai, kai esi toli nuo Lietuvos, kai jauti, kad viskas einasi ne taip, kaip norėtum, labai padeda. Jau žinau, kad modelio darbas nėra toks lengvas, kaip kad atrodė man, nežinančiai, arba kaip atrodo mano draugams. Kartais aplanko jausmas, kad iš tiesų niekam nerūpi. Ateini į kastingą, prieš tave šimtas merginų, už tavęs – irgi. Praveri duris, paduodi savo albumą, tau padėkoja, o jausmas toks, lyg jie visi sakytų: „Na, ir ko čia atėjai?“ 

Liepos pradžioje mano plaukai dar buvo ilgi. Šita šukuosena – Niujorko agento sumanymas. Įgriuvo su nuotraukomis į kirpyklą: „Reikia štai taip!“ Sėdėjau kėdėje ir kartojau sau: „Tai – tik plaukai!“

Lietuvoje tu netgi nepradėjai dirbti modeliu, iškart išskridai į Niujorką. Iš mažo miestelio atsidūrei didžiuliame knibždėlyne... Jautei nerimą? 

Nerimo daugiau buvo mano tėvams – juk niekada nebuvau išvykusi taip toli ir viena. Na, nuvažiuodavom su draugėmis savaitgalį į Klaipėdą. Bet tai juk nesiskaito? Likus keletui dienų iki skrydžio, namuose vyko tikri uraganai – tokie visi buvome įsitempę. Nesu drąsus žmogus, Niujorke atsivėrė kitoks gyvenimas, kitoks pasaulis. Reikėjo tapti savarankiškai. 

Šitas miestas yra nuostabus pradžiai. Atvykusi neturėjau net savo nuotraukų albumo, tačiau darbo buvo, į atrankas ir fotosesijas važinėdavau kasdien. Pinigų už tai niekas nemokėjo, gaudavau dienpinigių, taigi turėjau suktis. Užtat Niujorke beveik susikūriau savo albumą. Modeliui tai – didžiulis darbas. Mano viršūnė čia buvo fotosesija Indonezijos „Elle“ žurnalui. Taip išvažiuojant pasakė agentas ir pridūrė: „Kai atvyksi kitą kartą, pasieksi kitą viršūnę.“ 

Dar taip trumpai esi modelis. Ar savo darbe jau įžvelgei prasmę, ar tai – tiesiog vienas tavo gyvenimo etapas? 

Niekada apie tokį darbą nesvajojau, jam nesiruošiau. Netikėtai į tą puodą įkritau, tad plaukioju aplinkui. Niujorke man kažkas pasakė: nuėjusi į atranką privalai žinoti, kad visiems svarbu tik tai, kaip atrodysi apsirengusi kliento drabužiais. Kaip jausiesi – niekam nesvarbu. Paprastai plojama drabužiui, o ne modeliui. 

Šiek tiek nustebau tave pamačiusi ateinančią per Milano katedros aikštę. Gyvenime ir nuotraukose gerokai skiriesi. Kažkas juk formuoja tavo įvaizdį? 

Liepos pradžioje mano plaukai dar buvo ilgi. Šita šukuosena – Niujorko agento sumanymas. Įgriuvo su nuotraukomis į kirpyklą: „Reikia štai taip!“ Sėdėjau kėdėje ir kartojau sau: „Tai – tik plaukai!“ Tiesą sakant, jo sprendimas buvo teisingas – mane vis dažniau ėmė pastebėti atrankose. Sako, ilgi plaukai slėpė neįprastos formos veidą.  Kasdienybėje dažytis aš nemėgstu. Paauglystėje mama sakydavo: „Pudra sugadins tavo veido odą“ arba „Juste, nusivalyk akis, juk į mokyklą eini!“ Dabar dažnai girdžiu klausimą: „Ką darai, kad tavo oda tokia graži?“ Nedarau nieko. Netgi kremais netepu. 

Milane, bute, kurį nuomoja agentūra, gyvenate aštuonios. Kaip sutariate? 

Na, kartais šaldytuve nerandi savo pieno (juokiasi)... Kas išgėrė? Niekas. Aną dieną viena grasino: „Nufotografuosiu pilną kriauklę nešvarių indų ir nunešiu į agentūrą!“ Na, nešvarios lėkštės – visada problema, Niujorke, Londone, Milane – irgi.  Pakenčiu visus, jei jie nerėkauja, nešūkauja, netrikdo mano ramybės. Kai atrankose sutinku kokią pasipūtusią manekenę, visada pagalvoju: tiek jau to, tegu, išeisiu po valandos ir galbūt daugiau jos niekada nesutiksiu.  Jau patyriau, kad modeliai gyvena kiekviena sau. Bendrų vakarienių mes nerengiame, o paskalų neišgirsi tol, kol kas nors apsisvaiginęs kokiam vakarėly kvailų dalykų nepridarys. 

Na, taip, apie alkoholį ir narkotikus modelių pasaulyje gana daug kalbama... 

Tai labai arti ir dažnai – už dyką... Jei nori į naktinį klubą, reikia tik paskambinti promauteriui – taip vadiname vaikinus, kurie naktiniams klubams ieško modelių. Surenka krūvą pasilinksminti norinčių merginų ir vežasi į klubą. Merginoms mokėti už nieką nereikia. Esu girdėjusi pasakymą, kad šlaistytis su promauteriais – antra modelių darbo pusė. Agentūroms, žinoma, tai nepatinka... Niujorke keletą kartų ir aš buvau. Tiesą sakant, nelikau sužavėta. Aš juk prieš išvykdama iš Lietuvos naktiniame klube išvis nė karto nebuvau buvusi. Gal nesu tas žmogus, kurį atpalaiduoja garsi muzika ir gėrimai? Prasėdėjau visą vakarą ant sofos. Ir Milane promauteriai prašo telefono numerio, kiša vizitines korteles. Bet man geriau namuose, prie knygos ar žaidimą kompiuteryje pažaisti... Nežinau, gal kada tapsiu kvailesnė, pasidarys įdomu. Kol kas – ne. Šokti kviečiantys prisigėrę vaikinai man nepatinka. 

O kaip meilė? Ar įmanoma ją rasti modelių pasaulyje? 

Modelių pasaulyje aš dar per mažai modelių vyrų sutikau, kad galėčiau apie tai kalbėti. O fotografai visi – vyresni. Čia sutinku daug naujų žmonių. Būna, su jais gana atvirai pasikalbi, nes supranti, kad kitą dieną tas pats žmogus neateis ir nepaklaus: „Na, kaip ten ta tavo problema?“ Gal ir būtų smagu turėti žmogų, kuris tavęs lauktų, bet kol kas tokio neieškau. Visi, kuriuos sutinku, tik – praeiviai.

Ar esama modelio, į kurį norėtum būti panaši? 

Norite paklausti apie ateitį? Kaip galiu įsivaizduoti, kuo tapsiu, kai nežinau, kas bus po savaitės? Mados industrija tvirto pagrindo po kojomis nepakloja. Gali sakyti, kad tapsi supermodeliu, bet juk nė velnio, netapsi. Kol kas visa tai man atrodo labai laikina.