Modelis Karolina Kazlauskaitė laimės paukštę pagavo Stambule

Šiandien Karolina ne tik skina populiarumo laurus Turkijos mados pasaulyje ir reklamuoja žinomiausius mados vardus. Neseniai šviesiaplaukė manekenė pradėjo aktorės karjerą – debiutavo Turkijos televizijos seriale, visai šeimai skirtoje situacijų komedijoje „Çocuklar Duymasın“ („Neleiskime vaikams išgirsti“). Serialo titruose įrašyti Kerry Demirci vardas ir pavardė visiškai neišduoda, jog aktorė – lietuvė: gyvenant Turkijoje Karolinos vardas pasirodė pernelyg ilgas, todėl ji tapo Kerry. Demirci – jos sutuoktinio pavardė.

Karolina seriale vaidina linksmą olandę, atvykusią į Stambulą studijuoti. Istorija panaši į tikrovę: jos herojė Alex mokosi turkų kalbos, įsimyli bendramokslį turką, jos gyvenime netrūksta nuotykių...

Pasirodęs serialas labai greitai išpopuliarėjo, o lietuvei kartais būna sunku pereiti gatve. Žmonės sveikinasi, nori pakalbinti, kviečia į svečius. Turkijos spauda negaili dėmesio gražuolei manekenei ir jos vyrui, žinomam pramogų pasaulio atstovui Serdarui Demirci. Populiarūs šalies leidiniai skaitytojams jau papasakojo romantišką lietuvės ir turko meilės istoriją. Žiniasklaida džiaugiasi į šalį atitekėjusios lietuvaitės sėkme ir vadina Karoliną „mūsų gražioji Kerry“...

– Viskas prasidėjo nuo lemtingo susitikimo su garsios Turkijos modelių agentūros „Flash Model Management“ bosu Serdaru Demirci jo kabinete prieš ketverius metus? Kaip ten jautėsi tada pradedanti manekenė iš Lietuvos?

– Iškart žaibas netrenkė, nors sutrikau išvydusi gražų tamsiaplaukį vyrą. Jaučiausi sukaustyta ir tik kartojau: „Taip, gerai, taip, gerai...“

– Pažinties pradžioje negąsdino tai, jog Serdaras – keturiolika metų vyresnis, ir dar – kitatautis?

– Iš pradžių mus siejo tik darbas, o draugystė po kurio laiko klostėsi labai natūraliai. Visada puikiai sutarėme, kartu juokaudavome, galėdavome šnekėtis valandų valandas. Tad net nepastebėjau, kaip pamilau Serdarą, kaip pradėjome kartu gyventi, kaip nusprendžiau, kad paliksiu Lietuvą... Net nemąsčiau apie amžiaus, tautybės skirtumus, nekilo jokių klaustukų ar baimių, tiesiog jaučiau, kad jis man skirtas ir kad noriu būti šalia jo. Keturiolikos metų amžiaus skirtumas lyg ir nemažas, bet, matyt, aš esu kiek brandesnė, o jis – labai jaunatviškas, ir tai leidžia mums drauge jaustis nuostabiai.

Nenoriu pasakyti per daug naiviai ar vaikiškai, bet mano vyras – tikras svajonių princas!

– Kuo šis vyras sužavėjo?

– Nesistengė jis manęs vilioti nei prabangiomis dovanomis, nei gėlėmis... Ir labai gerai, kad to nedarė, nes tai mane būtų tik išgąsdinę! Jis sužavėjo mane pačiu savimi – kokia dovana galėtų būti vertingesnė? Dabar vyras man dovanoja daugiau gėlių nei draugystės pradžioje. Ir dėmesio rodo daugiau nei anksčiau. Kartais tiesiog užsimenu, kad pavargau ir savaitgalį norėčiau nuvažiuoti kur nors pailsėti, ir, žiūrėk, kitą rytą jis tiesiog liepia man susikrauti daiktus ir nieko nesakęs nusiveža prie jūros arba suorganizuoja nuostabią vakarienę prie Bosforo sąsiaurio.

– Žinome stereotipus apie turkišką charakterį, temperamentą, neva turkai yra labai emocionalūs, karšti, greitai užsidegantys.

– Na, turkiškas charakteris karštesnis nei, tarkim, lietuviškas. Mano vyras taip pat emocionalus, nelabai sunku jį išvesti iš kantrybės, bet man kol kas nepasisekė... Manau, labai tinkame vienas kitam, aš daug ramesnė, todėl papildome vienas kitą.

– Rami lietuvė ir temperamentingas turkas niekada nesibara?

– Gal nuskambės keistai, bet su vyru visai nesipykstame! Negaliu prisiminti nė vieno rimto barnio! Jei kyla koks nesutarimas, tiesiog atsisėdame ir šnekamės. Todėl nė vienam netenka nusileisti, gražiai viską aptariame ir nusprendžiame kartu.

– Regis, esate tobula šeima.

– Nenoriu pasakyti per daug naiviai ar vaikiškai, bet mano vyras – tikras svajonių princas! Serdaras labai sąmojingas, moka mane prajuokinti iki ašarų! Moka priversti mane pasijusti taip, lyg būčiau nuostabiausia moteris pasaulyje! Leidžia man jaustis saugiai. Bet tuo pat metu jis nėra per daug saldus romantikas. Serdaras labai vyriškas, tiek išvaizda, tiek elgesiu ir būdo bruožais. Visa tai mane ir žavi.

– Daugelis pasakytų, jog lengva tau daryti tokią sėkmingą karjerą, turint užnugarį. Ar išties vyras tam turi įtakos?

– Tokių kalbų girdėjau tikrai daug. Tačiau taip nėra. Jei ateini į modelių atranką ir nepatinki klientui, niekas negali pakeisti jo nuomonės, nesvarbu, kokį užnugarį turėtum. O jei klientui patinki, tai patinki. Todėl viskas priklauso nuo manęs, o ne nuo mano vyro.

Jis myli mane labiau už viską pasaulyje. Ir jis moka tai parodyti, ko, deja, dažnai nesugeba lietuviai.

– Turkai vyrai dažniausiai trokšta, kad žmona sėdėtų namuose ir rūpintųsi šeima. Ar taviškis nesiekia tavęs uždaryti tarp keturių sienų?

– Tai būna pirmas klausimas, kai kam nors pasakau, jog esu ištekėjusi už turko! Lietuvoje tokia nuomonė, jog neva po vestuvių viskas pasikeičia, turkai uždaro savo žmonas, vėliau atima vaikus... Tiesą sakant, man bloga nuo tokių kalbų! O ar Lietuvoje nebūna tokių atvejų? Ar nebūna, kad lietuvis, grįžęs namo, tik numeta kojines ir pareikalauja vakarienės?! Pažįstu kelias lietuvaites, gyvenančias su savo vyrais turkais. Ir kokios jos laimingos! Manau, taip yra todėl, jog turkai savo žmonas myli labai stipriai ir besąlygiškai. Žinau, kad mano vyras galėtų viską dėl manęs paaukoti, jis myli mane labiau už viską pasaulyje. Ir jis moka tai parodyti, ko, deja, dažnai nesugeba lietuviai. Ir, atvirkščiai, mano vyras nori, kad aš dirbčiau, realizuočiau save. Jam nereikia namų šeimininkės, sėdinčios namuose ir laukiančios jo su vakariene. Mes esame šeima, gyvenimo partneriai, ir turime kartu stengtis dėl mūsų ateities.

– O kaip jis reaguoja, kai tu žingsniuoji podiumu ar dalyvauji fotosesijose? Ar nepavyduliauja?

– Mano vyras neturi dėl ko pavyduliauti. Jis man – gražiausias vyras pasaulyje! Be to, jis pats dirbo modeliu gana ilgą laiką, todėl podiumas ir fotosesijos jo nė kiek nebaugina.

– Gal su Serdaru jau galvojate apie atžalas?

– Kol kas atžaloms teks palaukti. Studijuoju Lietuvos edukologijos universitete, planuoju tapti diplomuota psichologe. Noriu turėti „normalią“ profesiją, juk jaunystė – neamžina, ir modeliu būti amžinai juk negali... Taip pat norisi pasidžiaugti jaunavedžių gyvenimu, juk vaikai pakeičia santykius.

– Ar mėgsti palepinti vyrą skania vakariene?

– Į namus po darbų grįžtame tik vėlai vakare, būname pavargę, todėl namuose valgyti beveik negaminu, tik kartais savaitgaliais. Gaminti tikrai moku, netgi kai kuriuos turkiškus patiekalus jau galiu paruošti. Tvarkyti namų ateina kambarinė, mažus kasdienius darbus darome kartu su Serdaru. Kol esame jauni, stengiamės kuo daugiau dirbti, nes turime daug ateities planų, ir, kad jie išsipildytų, ant sofos sėdėti neužtenka.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Gal turite su vyru kokį nors bendrą pomėgį?

– Mes abu labai mėgstame bendrauti, tad dažnai svečiuojamės pas draugus, važiuojame į gamtą, o ji Turkijoje yra nuostabi! Neretai dviese žiūrime filmus. Taurė vyno, žvakės šviesa ir geras filmas – puikus būdas praleisti vakarą!

Moteris visada turi labai save prižiūrėti – ir pasipuošti, ir pasidažyti, ir tai daryti ne dėl aplinkinių, o dėl savęs!

– Jums dažnai tenka lankytis vakarėliuose, kur renkasi išskirtinė publika?

– Į tokius vakarėlius tiesiog reikia nueiti... Nors tiek Serdaras, tiek aš labiau mėgstame buvimą dviese. Žmonės į tokius renginius ateina ne tik pasilinksminti, gerai praleisti laiko, bet ir aptarti reikalų. Ir moterys, ir vyrai būna itin pasipuošę. Brangiausi vardiniai rūbai, aksesuarai, įspūdingi aukštakulniai... Viskas dvelkia prabanga.

– Turkijos mados pasaulyje jautiesi sava, o kaip sekėsi prisijaukinti tą šalį? Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia – įveikti kalbos barjerą. Turkijoje nedaug žmonių šneka angliškai, tai kartais apsunkina net pačius paprasčiausius kasdienius reikalus, tokius, kaip apsipirkimas ar važiavimas taksi. Susiradau kalbos mokytoją, ėmiau vaikščioti į pamokas ir gyvenimas iškart labai palengvėjo. Dabar kartais patys turkai nesupranta, ar aš užsienietė, – šneku beveik be akcento. Nors kalba tikrai nėra lengva! Yra ir linksniuotės, ir asmenuotės kaip lietuvių kalboje. Kalbant apie jų tradicijas ir papročius, nepajutau didelių skirtumų, gal todėl, kad gyvenu Stambule, kuris yra labai kosmopolitiškas ir europietiškas miestas. Ir žmonės čia labai draugiški, jiems patinka matyti kitatautį savo mieste, net parduotuvėje kartais manęs paklausia, iš kur aš, šypsosi, teiraujasi, ar man čia patinka. Tas žmonių šiltumas, palankumas, draugiškumas, noras visada ir visur padėti labai žavi. Be abejo, šeimos, draugų ilgesys taip pat kartais kamuoja, bet ilgainiui apsipratau ir net grįžusi į Lietuvą jaučiuosi kaip svečias, o Stambule – kaip namuose.

– Daug kas, pagyvenęs Turkijoje, susižavi šios šalies virtuve. Kaip tau ji?

– Pripratau. Turkiškas maistas nepaprastai skanus! Ypač – saldumynai. Bet – nepalankus modeliui! Ant kiekvieno kampo yra kepykla ar konditerijos parduotuvė, akį traukia skanumynų pilnos vitrinos. Bet aš jau išsiugdžiau valią į jas neužsukti, nes tai labai pavojinga dirbant modeliu! Kai atvažiavau pirmą kartą, labai norėjau visko paragauti, bet dabar, kai jau viską išragavau, valgau įprastą maistą.

– Modelio darbas reikalauja ne tik nuolatinių dietų, bet ir pastangų visada gražiai atrodyti, būti pasitempusiai. Ar tai nevargina?

– Speciali mityba ir sportas jau yra mano gyvenimo dalis. Jau pripratau, kad vietoj keptų bulvyčių reikia rinktis salotas, o vietoj šokolado – obuolį. Užuot drybsojusi prieš televizorių, einu į sporto salę, bet džiaugiuosi tuo! Sveikas gyvenimo būdas leidžia būti jaunai ir gražiai, todėl gerai, kad modelio darbas mane prie to pripratino. Aišku, kartais pasilepinu, suvalgau šokoladą ar bandelę. Gražiai atrodyti ir būti pasitempusiai moteriai reikia visada. Net jei neturiu darbo, nėra kastingų, būnu pasidažiusi, gražiai apsirengusi. Juk esu moteris! Kartais, aišku, tai vargina, bet tam yra laisvi sekmadieniai namuose! Tuomet miegame iki popietės, vėlai pusryčiaujame, ilsimės... Tada nereikia nei makiažo, nei aukštakulnių. Tada būnu ne modelis, o tik Karolina.

– Kas labiausiai patinka modelio darbe?

– Labiausiai patinka tai, kad apskritai galiu tai daryti. Juk būdama vos 17 metų jau pradėjau užsidirbti savo pinigų, tapau savarankiška. Kartais būna sunku, kartais viskas ima įkyrėti – nuolat šypsotis, būti gražiai, bet tada pagalvoju, kad reikia džiaugtis šia galimybe.

– Manekenės dažnai sako, jog dirbdamos su garsiais dizaineriais persisotina gražiais daiktais bei drabužiais. Ar mėgsti puoštis, rengtis žinomų firmų drabužiais?

– Manau, kad moteris visada turi labai save prižiūrėti – ir pasipuošti, ir pasidažyti, ir tai daryti ne dėl aplinkinių, o dėl savęs! Nesu pamišusi dėl garsių dizainerių rūbų, nesu ir parduotuvių maniakė, bet stengiuosi atrodyti patraukliai kiekvienoje situacijoje.
Didžiausia mano silpnybė – kosmetika ir kvepalai, jų namuose yra gausybė! Kai kurių net nenaudoju, bet nuėjus į parduotuvę tiesiog „reikia“ ką nors nusipirkti...

– Lietuvaitei Turkijoje, ko gero, neįmanoma išvengti komplimentų. Ar dažnai tenka tai patirti?

– Dažnokai... Bet ir prie to jau pripratau, nebekreipiu dėmesio. Stambule žmonės nesidrovi sakyti komplimentų, sulaukiu jų ne tik iš vyrų, bet ir iš moterų. Pavyzdžiui, rūbų parduotuvėje išgirsti „kokios gražios jūsų akys“ – jau įprasta. Be abejo, pasitaiko ir replikų gatvėje, bet tada tiesiog praeinu ir apsimetu, kad negirdžiu.

– Ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?

– Savo šeimos – mamos, tėčio ir brolių. Jie man – patys brangiausi. Taip pat čia yra likę keletas draugų, kurių pasiilgstu. Tačiau kai pradedi keliauti, draugų sparčiai sumažėja, išlieka tik tikrieji. Į Lietuvą visuomet gera grįžti, aplankyti vietas, kur užaugau. Labai myliu gimtąjį Kauną. Pabūnu, pasisvečiuoju tėvų namuose, ir pradedu ilgėtis Stambulo...