„Vieną naktį atėjo mintis, kaip pavadinti knygą. Šiame žodyje telpa ir išgyventa patirtis, ir net savotiškas žodžių žaismas. Sveikieji jo nežino, bet nors kartą susidūrę su valgymo sutrikimais girdėjo, kad „ana“ yra žodžio „anoreksija“ trumpinys. Alkanas tu ir tavo gyvybės alkstanti anoreksija...“ – sako modelis Paula ČEPINSKAITĖ (30), apie vos mirtimi nesibaigusią savo anoreksiją ir bulimiją išleidusi knygą „Alkana“.
Kada prasidėjo jūsų valgymo sutrikimai?
Turbūt nuo kokios aštuoniolikos. Liga vystėsi maždaug trejus metus, per kuriuos nužingsniavau kone iki pat mirties...
Mane labai smarkiai paveikė prosenelės netektis. Buvome be galo artimos, gyvenome su mama prosenelės namuose ne vienus metus. Kasdien grįžtančios iš mokyklos ji manęs laukdavo su pietumis, rūpindavosi ir visada apgindavo, net jei ko prisidirbdavau. Prosenelė susirgo ir aštuoniasdešimt šešerių išėjo. Artimieji dar ligos metu susitaikė su artėjančia baigtimi, o aš visiškai neprisileidau net minties, kad prosenelės neliks. Tai buvo pirmas kartas, kai netekau tokio artimo ir svarbaus žmogaus. Negalėjau susitaikyti. Buvau įstojusi studijuoti, bet gavau modelio darbą Kolumbijoje ir išskridau. Ten viskas ėmė tik blogėti.
Dabar, atsukusi laiką atgal, matote požymių, kurie galėjo įspėti apie valgymo sutrikimus?
Ne, mano medžiagų apykaita buvo gera, neturėjau jokių kompleksų dėl išvaizdos, sėkmingai dirbau modeliu. Bet po prosenelės mirties psichologiškai labai paveikė mintys, kad aš neverta gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Atsimenu, net ant savo draugės supykau, kad kelios dienos po mano prosenelės mirties ji kažką linksmo įsidėjo socialinių tinklų paskyroje. Atrodė, kaip ji gali džiaugtis, kai man toks skausmas?!
Būtent Kolumbijoje pradėjau tarsi rūšiuoti save: čia – gerai, čia – blogai. Siekiau labai griežtos savikontrolės. Pradėjau maitintis tik veganiškai ir kasdien eiti į sporto salę. Turėjau maisto grafiką: kada ir ką galiu suvalgyti. Viskas dar labiau sugriežtėjo po kelionės į itin skurdų Kolumbijos regioną, kur filmavome vaizdo klipą. Tada pirmą kartą savo akimis pamačiau, ką reiškia badas ir didžiulis skurdas, kai vaikai neturi ką valgyti ir atbėga prašyti bent vandens.
Dar stipriau pradėjau jausti nelygybės kartėlį, kad aš galiu valgyti viską, ko širdis geidžia, o yra žmonių, kurie net vandens neturi. Tas kaltės jausmas virto ryžtu: turiu valgyti minimaliai, kiekvienas papildomas kąsnis – nereikalinga prabanga. Nesijaučiau niekuo vertingesnė už tuos žmones. Todėl vis labiau ribojau maistą, skaičiavau kalorijas.