Modelis Tina Bart: „Lietuvoje tatuiruotas žmogus – neformalas, mažumos atstovas“
Tinai Bart (Kristinai Bartnykaitei) – dvidešimt aštuoneri. Filosofijos magistro diplomą turinti, renginių vedėja ir organizatore dirbanti mergina pastaruoju metu sulaukia daug dėmesio. Priežastis – gausiai tatuiruotas jos kūnas.
– Kaip merginai, turinčiai tiek tatuiruočių, sekasi gyventi Lietuvoje?
Piktintis, moralizuoti, kritikuoti tai, ko nesupranti, kas tau svetima, – taip lietuviška...
– Tatuiruotiems žmonėms gyvenimas Lietuvoje nėra rožėmis klotas. Kai tave apžiūrinėja it eksponatą, gali pasijusti, lyg atėjusi iš cirko. Esu sulaukusi nemalonių replikų, pavyzdžiui, pliaže, kur kūnas nepridengtas ir visa, kas ant jo, – kaip ant delno. Kartais net nesuvokiu, ką tie žmonės, dažniausiai vyresni, sako, nes tatuiruotės – mano dalis, jos man – absoliučiai normalus dalykas! Piktintis, moralizuoti, kritikuoti tai, ko nesupranti, kas tau svetima, – taip lietuviška... Kur nors kitur, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, manau, tokių reakcijų nebūtų. Ten, aišku, irgi yra žmonių, kurie nepritaria tatuiruotėms, bet abejoju, ar jie leistų sau brautis į kito asmeninę erdvę. Lietuvoje tatuiruotas žmogus – neformalas, mažumos atstovas... Laimė, padėtis po truputį keičiasi.
– Yra ir geroji pusė: kadangi pas mus merginų gausiai tatuiruotu kūnu – reta, jūs atsidūrėte mados ir fotografijos atstovų akiratyje, esate vadinama pirmuoju tatuiruotu šalies modeliu...
– Man ši sritis prie širdies, noriu joje įsitvirtinti ir džiugu, kad dėmesio ir pasiūlymų netrūksta. Kalbėjau apie negatyvų požiūrį į tatuiruotes, bet, aišku, sulaukiu ir komplimentų, ir palaikymo. Brolis, kuris yra programuotojas, nė vienos tatuiruotės neturi ir neketina jų darytis, manimi didžiuojasi, bendradarbiams pasakoja, kokia nepaprasta jo sesė... Kaip matote, vienoje šeimoje gali išaugti labai skirtingi augalėliai.
Maloniai nustebino ir mano buvęs dėstytojas, paprašęs Filosofijos katedrai padovanoti 2016-ųjų kalendorių, kuriame aš įamžinta. Jis pasakė maždaug taip: „Man labai įdomu, kokiais žmonėmis tampa mūsų studentai.“ O juk filosofijos studijos man tikrai padėjo sustiprinti nuostatą, kad nereikia savęs riboti jokiais standartais. Išreikšk save, kaip patinka! Tas kalendorius – erotinio pobūdžio, bet jame nėra visiškos nuogybės, išlieka paslapties šydas – tada įdomu į moterį žiūrėti. Mano moto: „Šunys loja, karavanas eina!“ Pastebėjau, kad žmonių, mąstančių panašiai kaip aš, daugėja: „Ką jūs apie mane manote, man nerūpi, darysiu tai, ką noriu.“ Tėvams, kai jie mėgina atvesti į protą, pasiūlau: „Jei žinote, kaip turiu gyventi, už mane ir gyvenkite! Laikykite egzaminus, sportuokite, organizuokite renginius...“ Visa, ką darau, – MANO gyvenimas.
– O tatuiruotės – savotiška jo istorija? Turite jų apie dešimt – bus ir daugiau?
Kai darausi tatuiruotę, turiu būti visiškai tikra, kad man reikia būtent tokios ir būtent toje vietoje.
– Tatuiruotės atsirado per penkerius metus, keitėsi laikui bėgant, pavyzdžiui, nebetraukia spalvotos, nors nuo jų pradėjau. Naujausias piešinys – triušis cilindre, tokia abrakadabra, aliuzija į „Alisą Stebuklų šalyje“. Kai studijavau, per „Filosofijos dienas“ vaidinome tą pasaką, ji ypatinga... Galėčiau susitapatinti su jos heroje... Šią tatuiruotę, kaip ir kitas, padiktavo nuojauta, kad ji turi atsirasti ant mano kūno. Pasikliauju savo pojūčiais ir tada, kai sprendžiu, kur geriausia įkomponuoti naują piešinį. Pernai vienu metu buvo kilęs noras ant krūtinės ištatuiruoti tokį, kuris dvelktų moteriškumu, tačiau vėliau persigalvojau. Nemėgstu mažų tatuiruočių, o didelės uždengia kūną – kam dengti tai, kas gražu, krūtinės sritį? Kai darausi tatuiruotę, turiu būti visiškai tikra, kad man reikia būtent tokios ir būtent toje vietoje.
Žmonėms, kurie lyg ir norėtų ką nors išsitatuiruoti, patariu to nedaryti, jei protas kužda: „O ką veiksi, kai nusibos, kaip naikinsi?“ Neturi būti jokių baimių, svarstymų, kas bus... Kita vertus, kai kuriems sunku sugalvoti, kokiu piešiniu papuošti kūną. Aš tokios problemos neturiu. Beje, visas tatuiruotes man nupiešė pažįstamas žmogus – labai geras bičiulis tatuiruočių meistras Vaigirdas Kofy. Kai klausiu savęs, iš kur ta meilė joms, kodėl mano aplinkoje atsirado žmonių, kurie jomis domėjosi ir tapo šio amato profesionalais, atsakau: toks tokį traukia. Vaigirdas pasiūlė daug idėjų, kai ką sumąstėme kartu... Su draugu santykis visai kitoks nei tiesiog su žmogumi, kuris gerai išmano savo amatą. Gal ir dėl to tatuiruotės man tapo savos. Tie, kurie jas darosi, žino: tatuiruotės pagauna ir nebepaleidžia...