Modernieji atsiskyrėliai: maištautojai, pasirinkę savavališką atsiribojimą nuo visuomenės
Jie nutraukia visus socialinius ryšius: meta darbus, palieka mokyklas, apleidžia draugus, atsisako pomėgių ir užsidaro tėvų namuose ar savo kambaryje ilgiems mėnesiams ar metams. Šie žmonės vadinami hikikomori – šiuolaikiniais atsiskyrėliais, maištautojais, pasirinkusiais savavališką atsiribojimą nuo visuomenės. Japonijoje jų skaičiuojama per pusę milijono.
Prarastoji karta
Terminas „hikikomori“ Japonijoje atsirado XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, kai gydytojai ėmė stebėti jaunus vyrus, susiduriančius su vienodais letargijos, atsisakymo bendrauti ir noro leisti didžiąją savo laiko dalį namuose simptomais. Mūsų dienomis hikikomori Tekančios Saulės šalyje sudaro apie 1 proc. šalies gyventojų nuo 15 iki 30 metų (didžioji dauguma jų – vyrai). Nors hikikomori atvejų fiksuojama ir kitose Rytų Azijos valstybėse, tačiau tik Japonijoje savanoriškas atsiskyrimas nuo visuomenės tapo rimta socialine problema.
Dažniausiai hikikomori gyvena su tėvais, nes šie pasirūpina viskuo, ką vaikai gautų neišvengiamai kontaktuodami su kitais žmonėmis – eidami į parduotuvę, viešąsias įstaigas, ir juos išlaiko. Kai kurie iš jų naktį eina pasivaikščioti ar susitinka su tėvais prie bendro stalo, bet dauguma lieka savo kambariuose visą parą ir jų nepalieka nuo šešių mėnesių iki kelių ar net keliolikos metų.
Istoriškai susiklostė, kad Japonijos visuomenėje kiekvienas žmogus naudingas tik tiek, kiek prisideda prie bendro gėrio. Todėl šeimos, kuriose gyvena hikikomori, paprastai tai slepia. Hikikomori laikomi tinginiais, veltėdžiais, šeimos gėda – jie yra išlaikytiniai, niekaip neprisidedantys prie visuomenės gerovės. Sociologai, tyrinėjantys hikikomori kaip reiškinį, priskiria jį atskirai subkultūrai ar net socialinei mažumai Japonijos visuomenėje.
Ilgiausiai nuo išorinio gyvenimo atsiriboję žmonės taip gyvena apie 20 metų. Pirmiesiems hikikomori, vadinamajai pirmajai kartai, jau per keturiasdešimt. Japonijoje šis reiškinys garsiai vadinamas „2030 metų problema“. Visuomenėje nerimsta diskusijos, kas nutiks su šiais žmonėmis artimiausią dešimtmetį, kai juos išlaikantys tėvai, neretai jau pensininkai, mirs? Neturintys darbo įgūdžių, atitolę nuo supančio pasaulio, negyvenantys socialinio gyvenimo hikikomori turės nedaug galimybių sugrįžti į visuomenę. Manoma, kad daugelis tų, kurie namuose praleido daugiau nei metus, niekada nesugebės visiškai įsitvirtinti – susirasti darbo ar užmegzti ilgalaikių santykių. Ir nors hikikomori tradiciškai nepriskiriamas psichiniams sutrikimams, neabejojama, kad ilgalaikė izoliacija gali turėti įtakos atsirasti tam tikroms sveikatos problemoms.
Kolektyvinės gėdos jausmas
Nors priežasčių, nulemiančių hikikomori atsiradimą, gali būti daug ir įvairių, pagrindinių reikia ieškoti Japonijos visuomenėje. Japonai nuo mažens ruošiami tarsi varžyboms – norėdami patekti į mokyklą, universitetą, turi laikyti egzaminus. Vėliau atsakomybė tik didėja – tenka ieškotis darbo labai aršioje rinkoje. Daugelis hikikomori atsiskyrėlio kelią pasirenka manydami, kad jų gyvenimas neturi jokių perspektyvų, graužiami gėdos jausmo, nes mano, kad nepateisino su jais siejamų vilčių, „tradicinio scenarijaus“. Japonijoje nesėkmė, klaidos mokykloje ar darbovietėje suvokiamos kaip žmogaus negabumo ar tinginystės vaisius, ir individas jaučiasi už tai atsakingas.
Šalies visuomenė kaltina visus iš eilės: nuo šaltų, jausmus slepiančių motinų iki nuolat namuose nebūnančių, persidirbusių tėvų, nuo patyčių mokykloje, akademinio spaudimo iki jaunuolius apsėdusių technologijų įtakos. Pagrindai savanoriškai izoliacijai pradedami kurti jau mokyklos suole. Japonijoje gajus posakis „atsikišęs vinis bus įkaltas“. Daugelis su psichologais bendravusių hikikomori prisimena, kad mokymo įstaigose ugdoma „vienos nuomonės kultūra“ ir siekis neišsišokti keldavo spaudimą ir nepilnavertiškumo jausmą. Negalėję pritapti, nes „neatitiko normos“, jaunuoliai kęsdavo patyčias dėl išvaizdos, drovumo ar tiesiog dėl to, kad geriau mokėsi.
Psichologai mano, kad japonų patiriamą gėdos jausmą stiprina tradicinėje šeimoje slopinamas besąlygiškos meilės vaikui ar kitam artimajam demonstravimas. Ši, išreiškiama bučiniais, apkabinimais, padrąsinimais žodžiu, pagyrimais, beveik neegzistuoja. Iki šiol laikoma, kad žmonai nederėtų vyrui sakyti, kad jį myli, o motinoms rodyti jausmų savo vaikams ar kalbėtis apie juos su žmonėmis, nepriklausiančiais uždaram šeimos ratui.
Viena kolektyvinės gėdos jausmo pasekmių – slėpti savo rūpesčius nuo aplinkinių, šitaip slepiantis nuo savęs. Japonijoje sakoma „uždėk dangtį ant dvokančių dalykų“, kitaip tariant, tikima, kad rūpesčių negalima viešinti, paprasčiau juos paslėpti tarp keturių sienų. Japonai tėvai jaučia pareigą remti vaikus, kad ir kas benutiktų, ir gėdos jausmas neleidžia kreiptis pagalbos.
Spaudimą būti sėkmingais, gerai mokytis, susirasti gerą darbą, sukurti šeimą – nuosekliai, tvarkingai, iš pirmo karto, be jokių klaidų, daugiausia patiria berniukai, dažniausiai vyriausieji sūnūs. Šiandien japonai dar reiklesni – manoma, tai susiję su mažėjančiu gimstamumu ir vaikų skaičiumi šeimose. Turintys vaikų miestiečiai japonai vis dažniau gyvena izoliuotai, atsiskyrę nuo šeimų, nutraukę artimus santykius, siejusius ankstesnes kartas. Jie nebežino, kaip išmokyti vaikus bendrauti ir palaikyti santykius su bendraamžiais. Todėl jautresnės sielos jaunuoliams vienintelis užtikrintas būdas pabėgti nuo šių aplinkybių keliamo streso atrodo galimybė pasislėpti saugioje, asmeniškoje vietoje – namuose.
Technologijų įkaitai
Realybėje su kitais žmonėmis nemokantys bendrauti atsiskyrėliai puikiai išnaudoja virtualią erdvę savo poreikiams: Japonijoje atlikti tyrimai rodo, kad hikikomori visą savo laiką leidžia žaisdami vaizdo žaidimus, žiūrėdami televizorių ar naršydami internete. Solidarizuodamiesi vieni su kitais, hikikomori buriasi į virtualias bendruomenes, bendrauja su panašiais į save pokalbių svetainėse bei forumuose, kuriuose aptaria priežastis, privertusias pabėgti nuo visuomenės ir užsidaryti savo kambaryje. Jie vadina save individualistais, kuriems sunku prisitaikyti ir paklusti daugumos diktuojamoms taisyklėms.
Kita vertus, hikikomori bendravimas virtualioje erdvėje vertinamas skeptiškai, o šiuolaikinių technologijų daroma įtaka laikoma viena iš priežasčių, izoliuojančių jų vartotoją nuo supančio pasaulio. Kompiuteriniai žaidimai pakeitė žaidimo, kaip proceso, pobūdį, ir kontroliuojama virtuali realybė vis dažniau tampa patrauklesnė už nekontroliuojamą gyvenimišką. Internetas, išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai padarė netiesioginį kontaktą priimtinesnį už bendravimą akis į akį. Visuomenės atstovai gavo galimybę komunikuoti spaudydami mygtukus ir šitaip išvengti klaidos tikimybės. Virtuali realybė suteikia progų kurti savas bendravimo sąlygas, laisviau komunikuoti, o kilus konfliktui tiesiog atsiriboti.
Problemos mastams augant, imta ieškoti pagalbos būdų. Kuriamos paramos tėvams grupės, programos, skirtos padėti žmonėms gyventi savarankiškai ir susirasti darbus. Bendrauti su hikikomori mokomi psichologai, jiems į pagalbą ateina specialiai apmokyti savanoriai. Japonijos vyriausybė skiria finansinių išteklių padėti atsiskyrėliams grįžti į visuomenę, pagalbos planai įtraukiami į socialinės politikos programas. Grąžinti hikikomori į gyvenimą – be galo didelis iššūkis, nes tiek juos rasti, tiek ir įtikinti grįžti į visuomenę, iš kurios savo noru pasitraukė, gali trukti ne vienus metus.