Ji sakė, kad kiekviena rašyti sumaniusi moteris turi turėti savo lėšų ir kambarį. Tačiau nei viena, nei kita neapsaugojo rašytojos Virginios Woolf nei nuo neurozių, nei nuo baimių, nei nuo mirties.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Sveikų nervų damos rašo savigalbos knygas. Neurotikės – aštrius kaip popierius tekstus, jautresnius už bet kokius eilėraščius, nesenstančius ir net lyg ir nugalėjusio feminizmo laikais skaitomus, tarsi būtų sukurti vakar, o ne XX amžiaus pirmoje pusėje. (Jeigu Goethe Faustas būtų moteris, galėtų vadintis Orlandu, kaip vieno paslaptingiausių Woolf romanų herojus-herojė.) Rašytojos gyvenimo istorija – irgi karčiai saldus romanas su žinoma tragiška pabaiga. Nuolatos bijojusi – išprievartavimo, vyrų, kitų žmonių, savo ligos (greičiausiai sirgo šizofrenija ir maniakine depresija), paties gyvenimo – ji galiausiai pasidavė ir leidosi nunešama gyvenimo ir upės tėkmės. Ir nors apibūdinimas moderniosios literatūros klasikė gali baidyti, visada verta skaityti ir perskaityti Woolf. Nes mums vis dar trūksta tai sąskaitos banke, tai savo kambario. „Aną Kareniną“ parašė vyras. „Ponią Delovėj“ – moteris. Kaip manote, kas geriau išmanė temą ir buvo lojalesnis savo herojei?
Šeimos paslaptis
Turbūt nieko nestebina, kad eruditė Woolf kilusi iš labai kultūringos šeimos: tėvas, seras Leslie Stephenas, buvo vienas įtakingiausių Anglijos literatūros kritikų, motina Julia Prinsep Jackson – garsus dailininkų prerafaelitų modelis. Poros namai buvo vieni madingiausių intelektualiajame Londone, o Virginiai vaikų kambarį atstojo didžiulė tėvo biblioteka. Deja, saugusis prieglobstis tapo ir pirmojo išbandymo vieta – namuose besisvečiuojantys pusbroliai pamėgino išprievartauti knygos pasiimti nusileidusią Virginią. Riksmą išgirdę tarnai apgynė mergaitę nuo smurto, tačiau smūgis jautriai psichikai, be abejonės, buvo didžiulis. Juolab tėvų reakcija buvo tipiškai dviveidė: suklydusius berniukus išsiuntė namo, o Virginia sulaukė priekaištų dėl neatsargumo. Dievažin, kaip turėjo saugotis mergaitė savo pačios namuose. Negana to, jai griežtai uždraudė skųstis: apmaudus nutikimas turėjo likti šeimos paslaptis. Seniai žinoma, kad vyrai būna lovelasai, donžuanai ir kazanovos, o moterys – tik ir ieškančios, ką suvilioti, patvirkusios būtybės.
Neužstota artimiausių žmonių, Virginia pirmą sykį išgyveno negailestingą depresijos priepuolį. Varginančius siaubingus galvos skausmus keitė baimė, užgožianti net skausmą. Kai tą patį rudenį persišaldžiusi teatre nuo plaučių uždegimo mirė motina, Virginia pirmąkart pakėlė prieš save ranką. Vėliau ne sykį kartojo bandymus, kol vienas iš jų buvo sėkmingas, – kituose namuose, tarp kitų žmonių, bet taip ir persekiojama praeities.
Iki pat mirties dienoraščiuose, esė ir personažų lūpomis ji ginčijosi su despotu tėvu, be abejonės, turėjusiu jai didžiulę įtaką. Baimė ir pasibjaurėjimas, nuoširdi pagarba ir liguista meilė maitino kūrybą ir vedė iš proto kūrėją. „Kaip vaikas aš jį smerkiu, kaip 58-erių moteris – suprantu. Galbūt abu požiūriai teisingi“, – rašė Woolf mažiau nei metai iki savo mirties.
Vyras ar moteris
Kaip ir tėvas, literatūros karjerą ji pradėjo kritikos straipsniais periodiniuose leidiniuose, tuo pat metu ėmėsi pirmojo romano. Pavertė Blumsberio rajoną, į kurį persikraustė iš tėvų namų, vienu iš Londono intelektualiojo gyvenimo centrų. Ir pirmąsyk įsimylėjo – artimą draugą, literatūros būrelio narį ir homoseksualą Lyttoną Strachey. Net planavo vedybas – kaip matyti, sapioseksualumas, arba proto žadinamas geismas, – ne nūdienos pramanas, tačiau paskutinę akimirką išsigandęs jaunikis atsitraukė. Tai nesutrukdė jiems likti draugais iki pat Strachey mirties 1932 metais.
Pasak biografų, traumuojanti intymi vaikystės patirtis (epizodas bibliotekoje buvo anaiptol ne vienintelis) turėjo įtakos visam tolesniam rašytojos gyvenimui. Ji mėgo flirtuoti, vertino vyrų dėmesį – šiaip ar taip, buvo labai graži, išsilavinusi ir talentinga moteris, tačiau, regis, geresnė draugė nei meilužė. Ir net kai sulaukusi trisdešimties ištekėjo už rašytojo, žurnalisto Leonardo Woolfo, pagrindinis santuokinis gyvenimas vyko ne už miegamojo durų, o prie rašomojo stalo. Rašytojos sekso baimė – ne bulvarinių biografų išgalvota pikantiška detalė, o dienoraščių ir užrašų patvirtintas faktas.
„Mane domina ir žavi miglotas literatūros įvaizdžių pasaulis, primenantis sapną, be meilės, be aistros, be sekso“, – rašė ji, nors mėgino tapti namų šeimininke, net mokėsi kulinarijos kursuose. Eksperimentus virtuvėje teko baigti, kai netyčia įkepė pudinge vestuvinį žiedą.
Jos ir Leonardo santuoka ilgainiui irgi virto įvaizdžių pasaulio dalimi – pora susitarė dėl atviro intymių santykių formato ir išsaugojo tobulą dvasinę bendrystę. Būtent ryžtingi Leonardo veiksmai išgelbėjo migdomųjų padauginusią Virginią. Būtent jis rūpinosi žmonos dienotvarke, mityba ir vaistų vartojimu, kontroliavo darbo ir pramogų kiekį, stebėjo fizinę ir dvasinę sveikatą. Net sudarė sutartį, į kurią pusiau juokais buvo įtraukti punktai, ką turinti daryti, kai vyro nėra namie.
Apskritai jų partnerystė buvo nepriekaištinga: vitrinoje pamatytą nedidelę spaudos mašiną Woolfai nusipirko spontaniškai, bet labai greitai jų įkurta leidykla „Hogarth Press“ ėmė diktuoti anglų intelektualiosios literatūros madas. (Šiandien ji – didžiulio leidybos koncerno „Random House“ dalis.) Ji išleido ir visus Virginios romanus, o autorei išgarsėjus tapo svarbiausiu poros pajamų šaltiniu.
„Aš ne vyras ir ne moteris. Aš – kažkas kita“, – sakė apie save ponia Woolf, vengusi ne tik sekso, bet ir bet kokio fizinio artumo, net nekalto apkabinimo, net rankų spustelėjimo. Ir vis dėlto gali būti, kad bent viena abipusė ir gal net kūniška aistra jos gyvenime buvo – penkerius metus trukęs romanas su rašytoja, landšafto dizainere Vita Sackville-West. (Prieš porą metų pasirodžiusi juosta „Vita ir Virdžinija“ su nuostabiu trejetu: Gemma Arterton, Elizabeth Debicki ir Isabella Rossellini – sulaukė tikrai per mažai dėmesio.) Tiesa, kai kurie biografai įsitikinę, kad santykiai su Vita irgi buvo platoniški, nors pati ponia Sackville-West rašė savo vyrui dukart miegojusi su Virginia. Bet Vita pasižymėjo lakia vaizduote – romanas „Orlandas“ įkvėptas jos fantazijos būti vyru; ką jau kalbėti apie Virginią su miglotais literatūrinių įvaizdžių pasauliais.
Pasaulis prieš Virginią Woolf
Taip, psichikos problemos lydėjo rašytoją nuo pat vaikystės. Taip, ji ne kartą mėgino nusižudyti, kentėjo nuo garsinių ir vaizdinių haliucinacijų, o depresija tapo jos įprasta būsena. Kaip prisimena amžininkai, pasiekusi maniakinę stadiją, ji imdavo be perstojo ir be ryšio kalbėti – vienąkart taip praleido keturiasdešimt aštuonias valandas, kuo negalėjo patikėti niekas, pažinojęs ją remisijos laikotarpiu. Pasak vieno iš biografų, rašytoja įsigudrino paversti savo haliucinacijas penu kūrybai – ko verta vien vizija, kad paukščiai sode čiulba senovės graikų kalba, o krūmuose jų klausosi karalius Eduardas VII. Tačiau ji labai bijojo apsunkinti vyrą savo kančiomis, o rašymas teikė jai nepaprastą džiaugsmą. Ji net rašiklius rinkdavosi priekabiai – tiko tik tie, kurie maloniai slydo popieriumi.
Reguliariai gydydamasi ir palaikoma sutuoktinio, Virginia kažkaip įsigudrino sugyventi su savo negalia. Tačiau Leonardas negalėjo duoti daugiau, nei turėjo pats: Europoje tvyrojo Antrojo pasaulinio karo grėsmė ir Woolfas buvo įsitikinęs, kad pagrindinis smūgis bus nukreiptas prieš socialistus žydus ir lesbietes feministes. Užmiesčio namo garaže jie turėjo benzino kanistrų (buvo nusprendę pavojaus atveju nusižudyti išmetamosiomis dujomis) ir – lyg to būtų buvę mažai – kelias mirtinas dozes morfijaus.
Prasidėjęs karas patvirtino blogiausius lūkesčius ir vieną po kito daužė Virginią palaikančius ramsčius. Nacių lėktuvai bombardavo jos dievinamą Londoną („Londonas mane traukia, skatina, dosniai dovanoja man tai pjesę, tai apsakymą, tai eilėraštį. Čia gera rašyti – galima sakyti, pats gyvenimas tave palaiko“, – 1928 metais rašė ji dienoraštyje). Woolfų namas mieste buvo sugriautas ir jie persikėlė į vasaros namuką Sasekse, aštuoniasdešimt kilometrų nuo sostinės. „Monk’s House“ – „Vienuolio namais“ – vadinamą XVIII amžiaus kotedžą pora nusipirko 1919-aisiais, Virginiai jis visada buvo saugus prieglobstis. Bet tik ne nuo beprotybės – ir jos asmeninės, ir purtančios visą pasaulį.
Rašytoja mirtinai baiminosi dėl vyro žydo – kas bus, jei vokiečiai įžengs į Londoną? Priepuoliai ir kaltės jausmas dar sustiprėjo, vėl prasidėjo galvos skausmai ir haliucinacijos: motinos balsas, ginčai su tėvu, miręs brolis, sesuo. Visas ir taip ne itin stabilus gyvenimas byrėjo akyse.
Nusižudyti ji pamėgino 1941 metų kovo 18-ąją: grįžusi iš pasivaikščiojimo šlaputėlė pasiteisino įkritusi į griovį. Ja patikėjo – nekenčianti savo kūno rašytoja rytais dažnai bėgdavo dvylika kilometrų, įveikdama tvoras ir griovius. Tokį aktyvumą skatino ir gydytojai – ilgi pasivaikščiojimai gryname ore mažino nerimastingumą. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip, tarsi kokia mirties repeticija – po dešimties dienų pakartotas mėginimas buvo sėkmingas.
Meilės ir švelnumo pilname atsisveikinimo raštelyje vyrui ji rašė: „Jaučiu, kad kraustausi iš proto. Nebegaliu ištverti. Girdžiu balsus, nepajėgiu susikaupti. Daugiau nebegaliu kovoti. Žinau, kad griaunu tavo gyvenimą, kad be manęs tu galėtum dirbti. Tikiu, kad galėsi. Matai, net negaliu parinkti žodžių. Negaliu skaityti. Tiesiog noriu, kad suprastum: už visą gyvenimo meilę esu dėkinga tau. Buvai su manimi toks kantrus ir be galo geras. Visi tai žino. Jei kas ir būtų galėjęs mane išgelbėti, tai tik tu... Manau, kad šiame pasaulyje nebuvo laimingesnių žmonių už mus.“ Paradoksalūs visą gyvenimą besivaikiusios mirties ir žinančios, kad tuoj tuoj ją sučiups, moters žodžiai.
Namų tvarkytoja pasakė Leonardui, kad ponia Woolf išėjo pasivaikščioti prie upės. Puolęs jos ieškoti vyras vandenyje pamatė tik Virginios mėgstamą lazdą. Jos kūną rado upėje tik po trijų savaičių; palto kišenės buvo pilnos akmenų (vien už šiuos kadrus Nicole Kidman, suvaidinusi rašytoją „Valandose“, buvo verta „Oskaro“).
Leonardas Woolfas gyveno „Vienuolio namuose“ iki pat mirties 1969 metais. Numylėtų namų sodas šiandien yra jų abiejų paskutinio poilsio vieta; namuose veikiantis muziejus, kuriame kiek įmanoma išsaugotas rašytojos gyvenimas ir, žinoma, rašančiai moteriai taip reikalingas savas kambarys, traukte traukia Virginios Woolf piligrimus iš viso pasaulio.