„Ar kalbėsimės apie TAI?“ – juokiasi maestro Modestas PITRĖNAS, išgirdęs klausimą, ar nekamuoja penkiasdešimtmečio krizė. Tokį apvalų gimtadienį jis minės rugsėjo 15-ąją. Iškart po to Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas ners į darbus Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje ir Šveicarijoje, Sankt Galene, – jis ir šio miesto simfoninio orkestro vadovas.
Maestro, kaip pavyko išvengti pusamžio krizės?
Nežinau – gal spontaniškai, gal nevalingai tas mintis veju šalin. Bet situacija ir aplinka mane verčia prie jų grįžti ir apmąstyti. Gyvenimo prasmės nepergalvoju, toliau gyvenu taip pat aktyviai. Gal daugiau svarstau, kur prioritetai, kaip energiją panaudoti pilnatvės jausmui, kuris darosi vis vertingesnis. O viduramžio krizė? Manau, jau praėjo – praūžė galvoje kažkoks viesulas (juokiasi).
Paminėjote pilnatvę. Kas tai jums?
Pilnatvė – visų pirma tas rytietiškas „om“, dvasios ramybė. Gyvenimas be sąžinės priekaištų, kad ko nors nepadarei, ką nors įskaudinai, nušlavei. Pilnatvė – harmonija su tave supančiais. Viskas, kas priešinga tam, ką paminėjau, – mumyse esantis pragaras, neišsipildymas, kuris tave ėda iš vidaus kaip kirminas obuolį, kol lieka tik apipuvęs paviršius.