„Modi Du“ įkūrėja dizainerė Diana Vapsvienė: „Mano stiprų charakterį suformavo dziudo“

Tačiau gyvenimas moteriai nebuvo lengvas, todėl metusi sportą ji dar ilgai ieškojo savęs. Laimei, sutikusi savo gyvenimo meilę vyrą Virginijų, susilaukė dukters Gustinos ir įkūrė „Modi Du“. „Supratau, kad, jeigu vaikystė būtų buvusi kitokia, tai ir „Modi Du“ nebūtų“, – Žmonės.lt sakė Diana.

Jūsų parduotuvei „Modi Du“ dar tik vieneri, tačiau drabužių reklamose įsiamžino jau ne vienas garsus pramogų pasaulio atstovas, o Kaune netrukus atsidarys antroji jūsų parduotuvė. Koks tas tokios žaibiškos sėkmės raktas?

Mes su vyru irgi apie tai pasikalbame. (Šypsosi.) Manau, kad sėkmė slypi tame, ką siūlome. Žinoma, mano vyras turi daug patirties, yra dirbęs didelėse įmonėse, todėl yra geras rinkodaros specialistas. Tai irgi svarbu. Jaučiame, kad mamos vis labiau ieško netradicinių produktų, o mūsų drabužiai kaip tik tokie ir yra. Taip, Lietuvoje yra panašių rūbelių, yra kūrėjų, kurie kuria panašų stilių, bet mums sekasi todėl, kad mes gerai pradėjome ir iš rankų sėkmės nepaleidžiame.

Iš kur tiek drąsos, ryžto pradėti savo verslą?

Iš kur aš tokia stipri atsiradau? (Šypsosi.) Pati kartais susimąstau... Matyt, kad sportas man tokį charakterį išugdė. Labai rimtai sportavau dziudo, septynerius metus buvau rinktinės narė. Kažkada įsivaizdavau, kad iš to valgysiu duoną ir visą gyvenimą sportuosiu, būsiu vaikų trenerė, bet gyvenimas pasisuko kitaip. Būdama keturiolikos metų palaidojau mamą, todėl užaugau be motiniškos meilės. Nenoriu gilintis į šią istoriją ir jos prisiminti, nes man labai skaudu ir nemalonu... Savarankiška tapau labai anksti. Svajojau ir mokslus baigti, bet dėl tam tikrų priežasčių neturėjau galimybės mokytis. Todėl baigusi mokyklą išvažiavau dirbti į užsienį. Esu mergaitė iš provincijos, todėl grįžusi atvažiavau į Vilnių ir apsigyvenau su bendraklasiu. Gyvenome šešiese dviejų kambarių bute. Išgyvenau visus sunkius laikus, buvo laikas, kai net bandelei skolinausi, nes neturėjau už ką pavalgyti. Gyvenimas nuo pat mažens nebuvo rožėmis klotas. Šiandien atsisėdusi pagalvoju – yra „Modi Du“. Iš kur jis atsirado? Supratau, kad, jeigu vaikystė būtų buvusi kitokia, tai ir „Modi Du“ nebūtų. (Šypsosi.)

Nors gyvenimas iki pilnametystės nekelia pačių šilčiausių prisiminimų, tačiau už tai, ką šiandien turite, nesate niekam skolinga.

Taip, viską susikūriau pati. Vienintelis dalykas, kuris man pasisekė, gavau labai gerą vyrą. (Šypsosi.) Mes su Virginijumi pradėjome bendrauti, kai man buvo tik 20 metų. Jis labai protingas, o aš buvau kvailutė, tad jis mane vedė teisingu keliu ir aš daug ko iš jo išmokau. (Šypsosi.) Aišku, jei ne vyras, „Modi Du“ irgi nebūtų. Kai man kilo idėja daryti tokį verslą, jis mane palaikė. Man kilo pasitikėjimas savimi, nes aš mačiau, kad vyras manimi tiki. (Šypsosi.)

Dizainerių, kuriančių drabužius mamoms ir vaikams, yra ne viena, tačiau „Modi Du“ drabužiai tikrai kitokie – mergaičių princesių sukneles keičia prailgintu klynu džinsai...

Kaip ir visoms mamoms, man norėjosi savo dukrą rengti gražiai, bet kitaip. Tad iš pradžių sugalvojau pasiūti tą patį rūbą, kelnes, sau ir vaikui. Ši mintis užkabino, nes mačiau, kaip dukra džiaugėsi. Juk vaikui mama visada yra pavyzdys, ji yra pati gražiausia ir mylimiausia, o mergaitės svajoja užaugusios būti tokios, kaip mamos. Neturėjau minties sukurti didelį verslą, man tai buvo tiesiog amatas, be to, po motinystės atostogų nusprendžiau nebegrįžti į buvusį darbą. O dabar „Modi Du“ tapo šeimos verslu. (Šypsosi.)

Palikime drabužius šiek tiek nuošaliau ir pakalbėkime apie kitą jūsų gyvenimo aistrą – dziudo. Kaip jūs prieš tiek daug metų susidomėjote šia sporto šaka?

Man buvo tik aštuoneri, kai pradėjau sportuoti. Nusivedė mane draugė, tačiau po mėnesio ji išėjo, o aš likau. Likau 10-čiai metų. (Juokiasi.)  Buvau sportiško sudėjimo, smulkutė, o dziudo to ir reikia. Gerai žinodamas techniką gali nugalėti 10 kilogramų sunkesnį žmogų. Mama mane labai palaikė, tikėjo, matė, kad esu perspektyvi sportininkė. Vienu metu buvau palūžusi, sakiau mamai, kad nebesportuosiu, bet ji man neleido to padaryti. Įkalbinėjo mane, tarėsi su treneriais, bandė prieiti iš psichologinės pusės. Mano mama buvo suinteresuota, kad aš nelakstyčiau po kiemus. Tad aš ir nežinau, kas yra kiemas, nes mano vaikystė buvo labai užimta.

Niekada negalvojote apie galimybę grįžti į sporto pasaulį?

Buvo idėjų grįžti prie pirmos svajonės ir tapti vaikų trenere, bet šiandien dziudo sporto šakai gyvuoti mūsų šalyje yra sudėtinga, trenerių atlyginimai minimalūs. Negalėjau sau leisti dirbti tiesiog iš pašaukimo, juk nebuvome turtingi žmonės, juo labiau, turime vaiką, esame už jį atsakingi ir privalome jam suteikti viską, ko jam reikia. Būdama trenere aš to padaryti negalėčiau.

Tad kaip sportininkė tapo dizainere?

Mano tėtis, dėdė ir senelis buvo dailininkai. Jau mokykloje už dailę turėjau 10. (Šypsosi.) Dabar viską perkėliau į drabužių kūrimą, bet prisipažinsiu – siūti nemoku, todėl tai daro mano komanda. (Juokiasi.)

Kokiai moteriai yra skirti jūsų drabužiai? Neabejoju, kad tikrai ne kiekviena mūvėtų kelnes su prailgintu klynu.

Tai rūbas drąsiai moteriai, nebijančiai atrodyti kitaip, nebijančiai, kad į ją bus atkreipiamas dėmesys. Lietuvoje jaučiasi daug konservatyvumo, tai matome savo „Facebook“ paskyroje. Prisirenkame ten įvairių nuomonių. Neigiamų nuomonių susilaukiame iš moterų, kurios nori tik prigludusių rūbų, kurios bijo, kad su tokiomis kelnėmis nepatiks savo vyrui. Bet dėl ko mes rengiamės? Jeigu tave vyras myli, koks skirtumas, kokias kelnes tu mūvi? Reiškia, kad tarp jūsų santykiai nėra tokie jau užtikrinti. Jau čia ne mūsų problema, kad baisias kelnes kuriame. (Juokiasi.) Tai drąsos, pasitikėjimo savimi ir savo aplinka trūkumas.