„Modi du“ siela Diana Vapsvienė: „Esu tiesiog mama, kuri pabandė kurti drabužius“

„Ne kartą girdėjau patarimus sustoti, būti atsargesnei, – pradžią prisimena Diana. – Bet jeigu būčiau buvusi atsargesnė, nebūčiau nė pradėjusi viso to. O jei dar būčiau daugiau skaičiavusi... Bet skaičiuok neskaičiavęs: nepabandęs – nesužinosi...“ Prisipažįsta, kad jei nebūtų užsigrūdinusi dar vaikystėje, nežinia, kaip būtų pakėlusi išbandymus ir ar būtų ryžusis kurti savo mados namus.

Diana augo Ukmergėje, vaikystę ir paauglystę atidavė sportui. „Galima sakyti, jog užaugau ant tatamio“, – šypteli. Jai buvo aštuoneri, kai su kiemo drauge sugalvojo nueiti į dziudo treniruotes. Bičiulė po mėnesio jas metė, o Diana liko dešimčiai metų. „Visada buvau bachurska“, – sako. Neatgrasė ir tai, kad ant tatamio stoti reikėjo kiekvieną dieną, nes treneris, pajutęs, jog mergaitė su įkarščiu metėsi sportuoti, paėmė ją tvirtai į rankas – vos po metų ukmergiškė varžybose pradėjo skinti medalius. Jie buvo įvairiausių spalvų, savo svorio kategorijoje ji tapo daugkartine šalies čempione,  pateko į Lietuvos dziudo moterų rinktinę. Tiesa, baigdama vidurinę Diana ėmė mokytis ir sambo paslapčių. Ir labai sėkmingai – atstovaudama Lietuvai pasaulio čempionate užėmė trečiąją vietą. 

Sportas padėjo išgyventi sunkias akimirkas – Dianai buvo keturiolika, kai neteko sunkia liga susirgusios mamos. „Man buvo taip sunku, kad net mečiau treniruotes, – nieko nebenorėjau. Tuomet labai padėjo treneris – įtikino vėl pradėti sportuoti. Galiu jį pavadinti antru tėčiu. Valandos ant tatamio tikrai nebuvo lengvos – kiek ašarų išlieta, kiek traumų patirta. Po mamos netekties dar labiau sustiprėjo išlikimo ir kovos jausmai. Manau, jog ant tatamio išliedavau viduje susitvenkusį pyktį. Taip pat dziudo mane užgrūdino, juk kova – sudėtingas dalykas, nugali ne tas, kuris fiziškai stipresnis, bet tas, kuris įvaldęs techniką ir turi strategiją, nes privalo numatyti kelis veiksmus į priekį. Tai praverčia bet kokioje srityje. Dabar – irgi.“

Diana iki šiol puikiai prisimena, kaip, gavusi vidurinės mokyklos atestatą, atsisėdo namuose ir ėmė sukti galvą, ką daryti toliau. Kišenės buvo tuščios, vienintelė parama – aštuoniasdešimties litų našlaitės pašalpa. „Tikrai žinojau, jog nenoriu likti Ukmergėje, – sako. – Ne tik todėl, kad ten nebuvo kur užsikabinti. Nors po mamos mirties buvo praėję keleri metai, daug kas priminė tą sunkų metą. Norėjau pakeisti viską.“ 

Pradžia buvo labai sunki, vasarą alino didžiuliai karščiai, o man reikėjo sunkiai fiziškai dirbti – tapau restorano savininko šeimos pagalbininke, dariau viską, ką tik reikėjo: ploviau grindis, indus, padėjau saugoti šeimininkų vaiką.

Kaip tik tada Lietuvoje viešėjo Italijoje gyvenanti Dianos teta. Ji ir pasiūlė merginai važiuoti kartu. Diana nė nelaukė stojamųjų egzaminų rezultatų – nors buvo padavusi dokumentus studijuoti kūno kultūrą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, sunkiai įsivaizdavo, kaip išgalėtų mokytis, nes artimieji neįstengė remti jos studijų.

„Vėliau draugės patikrino: buvau įtraukta į studentų sąrašus, – prisimena. – Tačiau tada tai nerūpėjo, su visais atsisveikinau ir išvažiavau į Italiją. Tikrai neketinau grįžti, ketinau susitvarkyti gyvenimą svetur. Italijoje įsidarbinau viename restorane, netoli Romos esančiame miestelyje. Pradžia buvo labai sunki, vasarą alino didžiuliai karščiai, o man reikėjo sunkiai fiziškai dirbti – tapau restorano savininko šeimos pagalbininke, dariau viską, ką tik reikėjo: ploviau grindis, indus, padėjau saugoti šeimininkų vaiką.“

Geriau ji pasijuto pramokusi itališkai, o ir šeimininkai ėmė patikėti svarbesnes užduotis – kepti picas, pamėginti dirbti padavėja. Viskas klostėsi taip, kaip ji ir svajojo... Bet po penkių mėnesių Diana grįžo į gimtinę. „Išsigandau, – atvirai prisipažįsta. – Nauja šalis, nauji papročiai, karšti italai... Visko pasidarė per daug.“ Į gimtąjį miestą ji negrįžo, apsistojo Vilniuje, apsigyveno kartu su sostinėje studijuojančiais klasės draugais (dviejų kambarių bute glaudėsi šešiese) ir įsidarbino vienoje iš „Akropolio“ viešojo maitinimo įstaigų: pradėjo nuo padavėjos, greitai tapo barmene, vėliau – administratore, padalinio vadove... „Buvau įsitikinusi, jog tai mano sritis. Netgi porą metų studijavau viešąjį maitinimą. Su vyru ne kartą esame svarstę, ar nereikėtų kurti savo restorano...“ 

Su būsimu vyru Virginijumi Diana susipažino tame pačiame „Akropolyje“, porą metų vyresnis vaikinas, prekybos specialistas, taip pat čia dirbo. „Po vestuvių tiesiog pražydau, iki šiol mes labai gražiai gyvename. Virgis mane įkvėpė ir daug ko išmokė. Drauge mes esame puiki komanda: man visada kyla idėjų, o jis žino, kaip jas įgyvendinti.“ Kai prieš ketverius metus gimė dukra Gustina, Diana greitai suprato, jog negalės tik sėdėti namuose ir jos auginti, – privalo dar ko nors imtis. Tačiau ne viena mama dejuoja, kaip namuose sunku suktis? Paistalai. „Esu įsitikinusi – gera šeimininkė turi viską spėti, – sako Diana. – Mes gyvenome dideliame name, aš spėdavau ir vaiku pasirūpinti, ir viską susitvarkyti, ir vakarienę pagaminti. Ir dar man likdavo laiko, tada rankos niežėdavo, kaip norėdavosi ko nors imtis.“

Diana pradėjo nuo papuošalų: pirmiausia padarė kelis sau, buvo smagu, kai jų prašyti pradėjo draugės, tad kitas buvo logiškas žingsnis – sukurti daugiau aksesuarų ir pasiūlyti juos įsigyti internetu . „Man buvo labai smagu – turėjau hobį, kuris dar atnešė šiek tiek pajamų. Tačiau, vos pabandžius parduoti mugėje, paaiškėjo, jog mano naudojamas sidabro detales reikia dar kartą vertinti, uždėti prabą, tam – papildomos išlaidos. Išpardaviau, ką buvau sukūrusi, ir nutariau viską baigti.“

Visada mėgau gražiai apsirengti ir išsiskirti iš kitų. Net kai neturėdavau pinigų, kažkaip tai pavykdavo – susirasdavau labai įdomių ir pigių rūbų dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kai gimė dukra, atsirado beprotiškas noras puošti ją. Nieko nebepirkdavau sau.

„Artėjo laikas, kai po dvejų metų, praleistų auginant Gustę, reikėjo grįžti į darbą. Nenorėjau. Važiavome į svečius pas vyro tėvelius, žiūrėjau pro langą, stebėjau bėgantį mišką, o galvoje sukosi mintis, kad būtinai ką nors turiu sugalvoti... Staiga šovė idėja. Visada mėgau gražiai apsirengti ir išsiskirti iš kitų. Net kai neturėdavau pinigų, kažkaip tai pavykdavo – susirasdavau labai įdomių ir pigių rūbų dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kai gimė dukra, atsirado beprotiškas noras puošti ją. Nieko nebepirkdavau sau“, – verslo idėjos gimimą prisimena Diana. 

Tad tylą važiuojant automobiliu nutraukė Dianos žodžiai: „Brangusis, sugalvojau – kursiu drabužius.“ Ir išdėstė akimirksniu subrendusį planą: kurs tokius pat drabužius vaikui ir mamai. Netgi puolė pasakoti, kaip jie turi atrodyti. „Manau, jog vyras klausėsi neatidžiai, nes netikėjo, kad galiu imtis tokio verslo. Iki tol nieko bendro su siuvimu neturėjau. Iškart pasakiau, jog viską reikia pradėti nuo... parduotuvės, ir daviau sau kelis mėnesius laiko. O ką – nepadarysiu? Dar ne tiek esu padariusi. Nemoku? Sužinosiu ir išmoksiu. Tiesa, vyras įsiterpė pasiūlydamas pabandyti nuo elektroninės parduotuvės. Aš tik purčiau galvą – ne.“

Po kelių dienų Diana pasisodino savo vyrą rimto pokalbio ir jį pradėjo nuo to, kad Šiaurės miestelyje išnuomojamos parduotuvei kaip tik tinkamos patalpos. Modeliai jau buvo galvoje, taip pat suskaičiuota, kiek pradžioje reikės pinigų. Kai sulaukė pritarimo, išsinuomojo patalpas, apklaususi pažįstamus susirado drabužių konstruotoją, siuvėją, pasirūpino parduotuvės įrengimu. „Nepatikėsite, – nusijuokia. – Per porą mėnesių parduotuvė buvo atidaryta ir užpildyta prekėmis – mano sukurtais drabužiais. Tikrai nesikrimtau, kad gali nepasisekti. Nebijojau prarasti išleistų pinigų, nes, vėl nepatikėsite, viskas prasidėjo nuo... penkių tūkstančių litų. To pakako nuomai, interjerui sukurti, audiniams, siuvėjai. Sutvarkiau reikiamus dokumentus. Iš pradžių viską dariau pati, po kokio mėnesio supratau, kad patrūksiu, tada įsitraukė mūsų šeimos draugas, kuris kaip tik dairėsi darbo.“ 

„Modi du“ plėtėsi žaibiškai. Jau po metų buvo dvi parduotuvės. Dabar šiuo prekės ženklu pažymėtos keturios parduotuvės – dvi Vilniuje (antroji ką tik atidaryta pačioje Senamiesčio širdyje), Kaune ir Palangoje, taip pat veikia elektroninė parduotuvė. Ir tai dar ne viskas: praėjusį rudenį Diana šalia dirbtuvės, savo kūrybinės laboratorijos, kur atsiranda naujausi modeliai, išsinuomojo patalpas ir įrengė siuvyklą, ten dirba dešimt siuvėjų, sukirpėju įdarbino tėtį, o tvarką siuvykloje prižiūri jo žmona. „Iš viso mes esame sukūrę trisdešimt darbo vietų, – patikslina. – Ryžausi tokiam žingsniui, nes dvejus metus pabodo blaškytis po įvairias siuvyklas. Pastaruoju metu tekdavo apvažiuoti keturias, nes mūsų užsakymai vienai tapo neįkandami. Visą dieną praleisdavau važinėdama po jas ir tikrindama kokybę. Nuosava siuvykla – kur kas paprasčiau.“ 

Pirmą pusmetį Diana vyro prašydavo tik patarimų. Nejučia Virginijus ėmė įsitraukti vis labiau, o prieš metus metė darbą ir atsidėjo tik „Modi du“. „Manau, dabar jis labai patenkintas, kad žmona sukūrė darbo vietą, – kvatoja. – Esame patys sau šeimininkai, visada svajojome nesikelti septintą ryto. Pykčių tarp mūsų nekyla, nes vienas kitam nevadovaujame, o dabar ir atskyrėme veiklos sritis: man – kūryba, jam – prekyba. Svarbiausia, mes vienas kitą mylime.“ 

Ne vienam „Modi du“ pavadinimas galėjo įstrigti į atmintį dėl drabužių, kuriuos pamėgo garsenybės. Viena pirmųjų fotosesijoje juos ėmė reklamuoti tituluota gražuolė Vaida Grikšaitė-Česnauskienė, vėliau prisijungė kitos pramogų pasaulio žvaigždės. „Pačioje pradžioje, kai dar pati stovėdavau parduotuvėje ir aptarnaudavau žmones, į ją užsuko Vaida. Mūsų reklamą ji pamatė internete ir tą pačią dieną atlėkė, nes sakė jau seniai ieškojusi vaikams kelnių pažemintu klynu. Vaida buvo pirmoji klientė, kuri ėmė ir vienu ypu nupirko bene visus kolekcijos modelius. Ir vaikams, ir sau. Nuo tada vis užsukdavo apžiūrėti naujienų, mes susibičiuliavome, o dabar netgi tapome kaimynėmis.“

Bendraujant ir kilo mintis surengti fotosesiją, kurioje pozuotų žinomi žmonės. Po Vaidos buvo Atlanta, Oksana Zlatkovaitė... Diana pastebėjo, jog tai – labai gera reklama, nes daugelis užsimano apsirengti žinomų žmonių vilkimus drabužius. Suviliojo ir iššūkis per televizijos projektą „Chorų karai“ aprengti „Šachmatinį“ chorą, taip pat ji prisidėjo prie naujo grupės „ŠarkA“ įvaizdžio, rengė ne vieną vaikiną, bandantį užkariauti kito televizijos projekto – „X Faktorius“ sceną. 

Dianos spinta, be abejo, pilna „Modi du“ drabužių, tarp jų – daug tokių modelių, kurie į parduotuves taip ir nepateko. „Drauge dirbančios merginos juokiasi, kad vos spėja pasiūti, pakabinti, ir drabužio nelieka – aš tik – šmurkšt ir jį apsivelku. Įprastai pirmą modelį siuva mano dydžio, aš jį testuoju, vilkiu, skalbiu, pirmaisiais vaikiškais modeliais rengiu dukrą. Tuomet įsitikinu, ar viskas gerai. Kartais nusiperku ir ne savo kurtą drabužį, nors iš tiesų neturiu laiko lakstyti po parduotuves.“

Ar dabar, kai išdrįso atsisakyti samdomo darbo ir metėsi į savo verslą, jų šeima gali sau leisti daugiau? Diana purto galvą ir paaiškina, kad viską investuoja į plėtrą. Ir kartais nuvargę su vyru guodžiasi, jog kitąmet turėtų būti lengviau, gal netgi ateis bent trumpų atostogų laikas. Nors pokalbio metu prasitaria – kuo toliau, tuo labiau ją traukia drabužių suaugusiesiems kūrimas, nesinori apsiriboti vien sėkmę lėmusiais patogiais kasdieniais drabužiais, galvoje sukasi kur kas puošnesni modeliai...

Kol darbas veja darbą atsipalaiduoti nuo pašėlusio tempo verslininkė bando prie boulingo takelio. „Prieš savaitę užsirašiau į treniruotes. Anksčiau esu užsiėminėjusi, su komanda netgi pelniau medalį. Ir dabar treneris džiaugiasi, kad užsiaugins čempionę. Bandysiu rasti kasdien po valandą, nes norisi kuo greičiau įgyti formą ir dalyvauti varžybose.“ Juk tuomet, kai išsiskiria adrenalino, – kur kas smagiau.