Mokslas ar 100 tūkst. sekėjų: kaip ugdymo procese sudominti apatiškus paauglius?

Apie technologijų keliamus iššūkius mokymosi procesui, kodėl krizinėje situacijoje mokytojas dažnai vis dar jaučiasi paliktas vienas ir kaip sudominti šiuolaikinius moksleivius ugdymo procesu – 15min tinklalaidėje žurnalistas Gintaras Gimžauskas kalbina Mykolo Romerio universiteto rektorę Ingą Žalėnienę ir MRU Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesorę Jolantą Urbanovič.

– Gerbiama rektore, kodėl šiandien reikia universiteto, jei išmanus telefonas, dirbtinis intelektas ar išmaniosios technologijos gali mokyti visko?

– Universitetas šiandien yra daug daugiau nei žinių perteikimo platforma universitetas tai vertybių, kultūros, socialinių ryšių, profesionalų sutelktas laukas ir erdvė, kuriame vyksta daug daugiau nei paprastas žinių perdavimas. Kalbant apie tai, kad moksleivis ateina į universitetą studijuoti – studijos yra daug gilesnis procesas. Moksleivis atsiduria profesionalų, puikiai išmanančių savo dalyką, terpėje.

Tiesa, jų vaidmuo taip pat labai keičiasi – ekspertai vyksta į įvairias tarptautines konferencijas, plečia savo ekspertinius ir akademinius tinklus ir tas savo žinias bei patirtį perduoda jaunimui. Tad universitete be žinių atsiranda labai svarbus socialinis elementas – moksleiviui, studentui yra diegiamas socialinis dėmuo ir būtent čia pradedami kurti pirmieji profesiniai tinklai, kurie vėliau per alumnų tinklą ir sąveiką su dėstytojais profesionalais lydi jauną žmogų tolesnės karjeros laikotarpiu.

Kalbant toliau apie universitetą, jo transformacija šiandien yra labai juntama. Universitetai šiandien diversifikuoja savo veiklas, vykdomos ne tik formaliosios studijos, bet vis labiau įsitraukiama į mokymosi visą gyvenimą veiklas, universitetas taip pat yra mokslo, inovacijų bazė, kur yra kuriamos naujos idėjos, atsiranda atradimai ir išradimai, kurie kuria visuomenės progresą.

Vėlgi, vienas iš iššūkių ir tuo pačiu galimybių šiuolaikiniam universitetui yra šiuolaikinės technologijos, ypatingai dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas. Tai, beje, tikrai nėra panacėja – mes tikrai jį įsileidžiame į savo studijų procesą, tiek į dėstymą, tiek į mokymąsi, tiek į mokslinius tyrimus. Dirbtinis intelektas vis labiau įžengia ir į administravimo sritis. Ir aš manau, kad tai išties yra dar tik kelio pradžia.

Universitetas transformuosis kartu su technologijomis ir dedame dideles pastangas, kad studentai lygiai taip pat išmoktų tinkamai dirbti su DI. Nes tai gali būti panaudojamas tiek labai teigiama linkme – visuomenės ekonominiam progresui kurti, tiek neigiama prasme. Todėl dabar labai svarbus mūsų ekspertų įdirbis būtent DI etikos, reguliavimo srityje, kad visuomenė sutartų, kokios yra DI ribos, kaip jis kurs tolesnius visuomeninius santykius. Tad iš tiesų universitetas yra žymiai daugiau nei telefonas ir socialinis burbulas.

– Gyvename tokiame pasaulyje, kur vos išmokome naudotis socialiniais tinklais, dabar atsirado DI. Todėl noriu paklausti ir ponios Urbanovič – socialiniai tinklai: ar jie keičia mokyklą? Ar jie keičia jaunimą, jų požiūrį į žinias? Ar buvimą nuomonės formuotoju galima laikyti naujos formos švietimu ir kokių kompetencijų reikia ugdyti ir ugdytis mokykloje, kad jaunimui būtų galima išugdyti gebėjimą kritiškai mąstyti?

– Kai kalbame apie universitetus, pokyčius, tas pats būdinga ir mokykliniam švietimui. Mokykla, mokytojai keičiasi ir turi keistis. O kalbant apie tuos socialinius tinklus, tai čia irgi norėčiau remtis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) douomenimis, kad mūsų jaunimas, paaugliai, vidutiniškai per dieną socialiniuose tinkluose praleidžia 7 valandas. Lietuvos išskirtinumas yra tai, kad iš visos imties šio tyrimo respondentų, buvo nustatyta, kad 11 proc. respondentų turi jau priklausomybę nuo socialinių tinklų, o Lietuvos skaičius yra 13 proc. Tai yra tikrai daug – 1 mokinys iš 8 jau turi didelę priklausomybės socialiniams tinklams riziką. Akivaizdu, kad tai keičia ir mokyklą, mokymosi procesą, nes tikrai dažnai jaunimas kaip žinių šaltinį mato internetą, socialinius tinklus. Taikliai pastebėjote, kad neretai influenceris tampa didesniu autoritetu nei mokytojas ar ekspertas, nes paprastai tame amžiuje mokiniai dar negeba įvertinti nei turinio, nei ekspertiškumo, o kartais ta informacija būna ir neteisinga, paviršutiniška, fragmentiška, ji tikrai neveda į gylį.

– Labai geras pavyzdys yra dabar išpopuliarėję įvairios tinklalaidės tarkime, visi žmonės keliauja į Youtube platformą ir žiūri įvairiausias laidas ir viską, ką ten mato, priima už gryną pinigą. Nors kai kurie tyrimai rodo, kad nemaža dalis informacijos, kurios išeina per tas laidas, ten yra daug arba netiesos, arba pusiau tiesos, ant kurios po to statoma visa piramidė. Tai su tuo susidurti yra rimtas iššūkis.

– Taip, tie dalykai gali būti ir ugdymo proceso galimybės. Aišku, to yra labai daug ir viską peržiūrėti sudėtinga, bet mokytojai netgi gali tą medžiagą išnaudoti kritiniam mąstymui formuoti: peržiūrėti, pavyzdžiui, tokią tinklalaidę ir vėliau diskutuoti, kalbėti ir parodyti, kaip atskirti pelenus nuo perlų. Ir čia ir yra turbūt didžiausias iššūkis – ugdyti kritinį mąstymą. Bet jis, turbūt, irgi neatsiranda be žinių ir tokių fundamentinių žinių – tai kartais, man atrodo, irgi yra nuvertinama. Tiek „Youtube“, tiek „TikTok“ dabartiniam jaunimui daro didelį poveikį, tai jaučia ir mokyklos mokytojai, nes jaunimas tikisi, kad mokykla bus tokia pat įdomi, kaip „Youtube“, kad mokytojai bus tokie dinamiški, kaip kokiame „TikToke“.

Tai yra tas spaudimas, bet turime suprasti, kad kai kurių dalykų mes nepakeisime ir turime pagalvoti, kaip mokykla ir mokytojas turi transformuotis, kad vaikai nenukeliautų į tuos socialinius tinklus. Tai čia tikrai labai geras buvo pastebėjimas, kalbant apie universitetus – ta kita terpė, kuri ištraukia iš tų socialinių tinklų, turėtų būti gyvas, žmogiškas santykis. Kad būtų sukuriama erdvė, kur mokinys matomas, kur gali klausti, kur gali klysti, nesijausti vienišas – tai tokie pagrindiniai, turbūt, iššūkiai.

– Neseniai kaip tik mačiau mokytojos iš Jungtinės Karalystės pasisakymą, ir ji minėjo, kad jaučiasi, lyg turėtų būti savotišku klounu ar pramogos kūrėju, kuri stovi prieš klasę su neoninėmis šviesomis ir bando sudominti vaikus, nes jie apatiški viskam, kas yra bent kažkiek nuobodžiau, lėčiau ir sako, kad nežino, ką su tuo daryti. To klausydamas pagalvojau, kad, na, mokytojas kaip ir turėtų būti prestižinė profesija, bet jau tai ne vien apie prestižą ir nebe apie atlyginimus - tai daug didesnė problema. Mokytojas, net ir pasišventęs ir gebantis mokyti, susiduria su milžiniška problema sudominti vaikus. Tad kaip socialiniai tinklai, dabartinė informacinė aplinka keičia mokyklas, mokytojų darbą?

– Tai iš tikrųjų ir yra iššūkis, bet turbūt ne visos švietimo sistemos vienodai reaguoja į tuos pokyčius - tai priklauso ir nuo platesnės švietimo politikos. Tarkime, Lietuvos kontekste dar didesni iššūkiai mokytojams atsiranda dar ir dėl to, kad sudėtinga sudominti, ištraukti iš socialinių tinklų mokinius. Kita vertus, yra didelis spaudimas dėl stiprėjančios testavimo, diagnozavimo, orientavimosi į rezultatus kultūros.

Yra privalomi pasiekimų vertinimai, turime valstybinius brandos egzaminus (VBE) – tai jau spaudimas iš dviejų pusių, dar trečia pusė yra tėvai, kurie irgi kelia tam tikrus reikalavimus. Tuo tarpu neseniai teko lankytis Estijoje ir stebėti mokyklų darbą ten, ir ką girdėjome, kad dabar labai svarbu ne žinios ir požiūris į mokinį kaip mokinį, bet pirmiausia – kad mokinys yra žmogus. Ir kad reikia formuoti santykį, pamatyti kiekvieną vaiką klasėje ir ne deklaratyviai, bet iš tikrųjų pamatyti. Nes jei mokytojas dirba su 30 žmonių ir neturi pagalbos, o dar turi įtraukųjį ugdymą įgyvendinti, pagalbos trūksta, tai kartais tai tikrai yra misija neįmanoma.

Toks mokytojas tiesiog ateina, išdėsto ką gali ir išeina kuo greičiau iš tos klasės. Toks mokytojas tikrai vaikų nepamato, nepažiūri jiems į akis ir nepaklausia, jei mato tas akis liūdnas. Tai yra sudėtinga. Ir Lietuvoje yra irgi skirtingų patirčių ir tuo įtraukiojo švietimo klausimu – vienose mokyklose ir savivaldybėse jaučiasi, kad yra tikrai bendra komanda, mokytojas žino, į ką toliau gali kreiptis, kur gauti pagalbos, kad yra vadovas, švietimo pagalba, savivaldybės lygmuo, jei nutinka kas nors sudėtingesnio.

Bet problema visame tame yra tada, kai mokytojas sudėtingoje situacijoje pasijaučia vienas. Tas pats ir su socialiniais tinklais, jei yra priklausomybė. Tai čia jau ne mokytojo lygmuo ar kompetencija išspręsti tą klausimą, jei tai yra gili problema.

Kalbant apie tėvus – vaikai ateina iš labai skirtingo ekonominio ir socialinio konteksto. Neužtenka tik mokytojo noro kalbėtis ir dirbti su šeima – čia jau reikia ir tiek mokyklų vadovų, ir savivaldybės pagalbos, kad būtų dirbama ne tik su vaiku, bet ir su šeima.

Dabar vykdome projektą apie mokinių saugumo jausmą mokykloje. Ir tos pirminės įžvalgos – tiek literatūros apžvalga, kitų šalių patirtis, tiek ir mūsų pirminiai duomenys parodo, kad saugiausiai mokiniai ir mokytojai jaučiasi tose mokyklose, kuriose yra aiški tvarka. Ir visai nereiškia griežtumo ar kažkokių bausmių – yra susitarimai, kurie sugula į tam tikras galiojančias tvarkas. Tai duoda apibrėžtumą – ir tėvai žino savo vietą, atsakomybes ir veiklos ribas, kur baigiasi jo atsakomybė ir kur prasideda mokytojo, mokyklos atsakomybė, yra žinomi algoritmai, kur ir kaip elgtis.

– Ar tai reiškia, kad Lietuvoje reikėtų bendros vieningos tvarkos, o ne palikti tai spręsti mokykloms ar savivaldybėms?

– Nemanau. Galbūt kažkokios gairės nacionaliniu lygmeniu galėtų būti, bet tai turėtų būti susitarimai būtent toje bendruomenėje, kurioje ta tvarka ir veiks. Tai susitarimas tos bendruomenės narių. Nes jei į tų tvarkų formavimą įtraukiami tėvai, mokytojai, vyresni moksleiviai, vadovybė, jie žino, kodėl vienas ar kitas punktas toje tvarkoje atsirado. Ir taip jie jaučia savo atsakomybę, kad taip, mano atstovas tame dalyvavo ir mes žinome, kodėl taip susitarėme.

Mums tik atrodo, kad visos mokyklos vienodos, bet kiekviena iš tikrųjų yra unikali ir siekia skirtingų tikslų. Šiandien diskutavome ir apie universitetuose vykdomas veiklas, fakultetų tikslus, mokslą, studijas – kiekvienas fakultetas, gal netgi kiekvienas mokslininkas turi savo individualius, institucinius tikslus ir taip pat kiekviena mokykla. Ji juk gyvena tam tikrame kontekste, turi tam tikrą specifinę savo misiją ir todėl tie susitarimai, įkontekstinti, veikia daug geriau.

– Kaip tik ir noriu ponios Žalėnienės paklausti apie mokinių kokybę. Yra tekę skaityti, kad metai iš metų mažėja ne tik abiturientų skaičius, bet ir abiturientų, kurie geba aukštais balais įstoti į universitetą irgi mažėja. Ar jaučiate tai savo praktikoje, savo universitete?

– Taip, mes tai jaučiame ir manome, kad apskritai valstybėje, mūsų švietimo sistemoje reikėtų daugiau kalbėtis ir daugiau komunikuoti būtent tarp skirtingų švietimo lygmenų. Jei kalbame apie vaiko ugdymą, tai viskas prasideda šeimoje, bet vėliau turime ikimokyklinio ugdymo įstaigą, mokyklą ir vėliau universitetą. Tad be galo svarbu, kad į švietimo lygmenis būtų žiūrima, vis dėlto, ne atskirai, o atsirastų forumai, politinės gairės į švietimą žvelgti kaip į ilgą, vientisą procesą, viso gyvenimo kelią.

Kalbant apie mokytojo, dėstytojo vaidmenį, manau, kad čia ir yra universiteto ar mokyklos privalumas, kad turime ne tik profesionalius mokytojus, dėstytojus, kurie yra pirmoje sąveikoje su studentu ar moksleiviu, bet taip pat mes turime mokyklos ar universiteto administraciją kaip paramos sistemą. Ir čia yra labai svarbus elementas, ką ir gerbiama profesorė minėjo – kad mokytojas dažnai jaučiasi vienas. Jei veiktų pilnai paramos sistema, jei būtų tinkamai investuojama į mokytoją, į jo kvalifikacijos kėlimą, jo darbą su naujausiais metodais, į jo stažuotes užsienio pažangiuose universitetuose arba mokyklose, manau, kad tas vienišumo pojūtis sumažėtų.

Todėl mes universitetuose išties daug investuojame į paramos sistemas ir būtent DI, beje, gali labai pasitarnauti identifikuoti ankstyvojoje stadijoje, kad studentas turi kokių nors mokymosi sunkumų ar praleido kelis seminarus – iškart suveikia paramos sistema, atsiranda konsultavimas.

Jei kyla kažkokios psichologinės problemos – įsijungia psichologinio konsultavimo tarnybos ir pan. Tuo pavyzdžiu tiesiog norėjau pademonstruoti, kad tiek universitetai, tiek mokyklos net lyginti negalima su tais socialiniais burbulais, kurie yra kuriami. Nes tiek mokyklos, tiek universitetai savyje turi tą stiprų paramos mechanizmą – vienur jis stipresnis, kitur silpnesnis.

Bet kai kalbame apie mokytojo arba dėstytojo prestižinę profesiją, visą laiką turime turėti omeny tą dėmenį, kad mokytojas šiandieninėje, smarkiai besikeičiančioje visuomenėje, esant tokiam sparčiam progresui, pastoviai turi mokytis.

Visą pokalbį su MRU rektore prof. dr. Inga Žalėniene ir MRU Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesore dr. Jolanta Urbanovič klausykite žemiau esančiame video įraše.