Mokslų daktarė Audronė Nakrošienė – apie kardinalų posūkį ir Afriką: „Privertė sustoti ir permąstyti“

Tąkart pati drąsiai nėrusi į pokytį, šiandien A.Nakrošienė dirba su aukščiausio lygmens vadovais padėdama jiems sustoti, susitikti su savimi ir iš naujo permąstyti, ką reiškia būti lyderiu – ne funkcija, o žmogumi, ne tik priimti apskaičiuotus sprendimus, bet ir pajausti save ir kitą.

Apie drąsų karjeros pokytį, darbą su aukščiausio lygmens lyderiais, lyderystės iššūkius, viską pakeitusias keliones į Afriką, tylą, kurią būtina išgirsti kiekvienam vadovui, – pokalbyje su A.Nakrošiene.

Audrone, esate baigusi energetikos studijas. Tuo metu ši kryptis moterims nebuvo dažnas pasirinkimas. Kas paskatino rinktis būtent ją?

Mokyklą baigiau būdama septyniolikos, tad tuo metu dar neturėjau aiškios krypties, ką noriu veikti gyvenime. Tąkart labiausiai mane paveikė mano tėtis, jis man buvo tikras autoritetas, išsilavinęs žmogus, parašęs net trylika elementorių. Jis mane išmokė skaityti būnant trejų su puse metų, skatino mąstyti, domėtis pasauliu, kalbėjosi kaip su suaugusia. Jo pagarba žinioms ir mokslui mane stipriai suformavo.

Taip ir išėjo: iš pradžių buvau pasirinkusi stoti į skandinavų kalbas, bet tėtis mane labai ramiai, be spaudimo, paskatino pagalvoti apie tiksliuosius mokslus. Jo logika buvo paprasta: pasirink ką nors, kas formuos tavo mąstymą, duos stuburą. Tuo metu tai nuskambėjo prasmingai ir aš pasirinkau inžineriją. Nors vėliau supratau, kad ta sritis manęs netraukia, sprendimo studijuoti tikrai nesigailiu. Ir dabar jaunam žmogui patarčiau iš pradžių rinktis sudėtingesnes studijas, lavinančias analitinį mąstymą.

O kaip sekėsi studijose? Ką tuo metu reiškė būti mergina inžinerijos pasaulyje?

Pradėjau studijuoti 1995-aisiais, kai aplinkos inžinerija buvo gana nauja kryptis, tad moterų kurse buvo vos kelios. Nors bendraamžiams tai jau nebekėlė nuostabos, kai kurie dėstytojai neslėpė savo požiūrio. Vienas net išrėžė: „Kur ritasi pasaulis, jei moterys pradeda studijuoti inžineriją?“ Ir tai nebuvo pasakyta su šypsena.

Pačios studijos buvo labai techninės – nuo medžiagų atsparumo iki vėdinimo ir elektros inžinerijos. Jos reikalavo daug disciplinos ir loginio mąstymo, bet būtent tai ugdė ir analitinį stuburą.

O kada pradėjote suprasti, kad jus vis labiau domina ne sprendimai, o žmonės, kurie juos priima?

Tikras lūžis įvyko Danijoje, magistrantūroje. Nors jau dirbau energetikos sektoriuje, konsultavau vadovus, domėjausi ES politika, vis dažniau pastebėdavau, kad man įdomiau ne sprendimai, o jų priėmimo procesas. Kaip keičiasi vadovai, kaip jie jaučiasi, kaip bendrauja – tai mane traukė vis labiau.

Beveik po dešimties metų pertraukos, jau augindama vaikus, sugrįžau atgal į universiteto suolą, įstojau į antrą magistrantūrą, šįkart – vadybos srityje. Strategija, lyderystė, projektų valdymas man suskambėjo. Pirmą kartą mokiausi ne to, kas „teisinga“, o to, kas iš tikrųjų mano.

Ar ir šiandien jaučiate dirbanti ne tai, kas „teisinga“, o tai, kas yra jūsų?

Tikrai taip. Šiandien daugiausia dirbu su vadovais, kurie studijuoja ISM Executive MBA programoje – vedu juos savęs ir kitų pažinimo keliu visus metus. Tai ne tradicinės magistrantūros studijos, tai transformacijos procesas, kuris apima ne tik labai aiškų žvilgsnį į organizaciją – jos strategiją, struktūrą, finansus, verslo modelį, bet ir asmenines refleksijas, darbą komandose ir gyvą patirtį. Vadovai analizuoja, tiria realias organizacijas, kartais savo, kartais kolegų, ir pateikia strategines įžvalgas. Dirbdama tokį darbą vis aiškiau suprantu, kad man svarbiausia – ne metodai ar įrankiai, o tikras, gyvas ryšys su žmogumi. Kai santykis tęsiasi mėnesius ar net metus, jis tampa labai asmeniškas, ir man tai nuoširdžiai rūpi – ne formaliai, ne per kontaktų sąrašą, o žmogiškai.

Kartą viena kolegė paklausė, su kiek žmonių palaikau artimą ryšį, ir sustojusi pagalvoti supratau, kad jų turbūt būtų apie šimtą. Net pati kartais suabejoju, ar tai įmanoma, bet tai turbūt ir yra atsakymas, kad šiandien dirbu ne tik tai, kas „teisinga“.

Kaip manote, jūsų gebėjimas kurti artimą ryšį – įgimtas ar išmoktas per laiką?

Tikriausiai tai formavosi nuo vaikystės. Augau penkių vaikų šeimoje, tėvai dirbo internate, tad aplink visada buvo šimtai vaikų. Tėtis domėjosi psichologija ir jau nuo mažumės skatino mus kalbėti apie jausmus, elgesį, vidinį pasaulį. Manau, tai padėjo išlavinti emocinį jautrumą, kuris šiandien labai svarbus mano darbe.

Paminėjote, kokiu svarbiu jums tampa santykis su kiekvienu vadovu. O su kokiais klausimais jie dažniausiai ateina?

Labai įvairiais. Vieni ateina aiškiai žinodami, ką nori išsigryninti, ar tai būtų strateginis verslo modelis, augimo kryptys, ar sprendimų pasekmės, kiti – su pojūčiu, kad dabartinis organizacijos tempas ar kryptis nebeveikia taip, kaip anksčiau, ir reikia kažką keisti.

Įdomu tai, kad daugelis iš pradžių mano, jog jų situacija – visiškai unikali. Kad jų iššūkiai kyla iš labai specifinio konteksto ar sektoriaus. Tačiau laikui bėgant jie pamato, kiek daug bendrų dėsningumų kartojasi įvairiose organizacijose, o jų klausimai – labai panašūs. Šis supratimas dažnai atpalaiduoja: atsiranda mažiau gynybos, daugiau smalsumo ir noro mokytis vieniems iš kitų.

Ir kas jiems tokioje aklavietėje padeda?

Tokiu metu labai svarbu sustoti ir atsitraukti, pažvelgti į organizaciją tarsi iš paukščio skrydžio – ne per užimtą kalendorių, o per platesnį kontekstą. Atsitraukus, pradeda ryškėti ne tik tai, kaip vadovas veikia kasdienybėje ar kaip jaučiasi jo komanda, bet ir pačios organizacijos logika: kur ji juda, kas ją stabdo, kaip atrodo jos struktūra, finansai, kokią vertę ji iš tikrųjų kuria. Ir čia ne tik organizacija pradeda keistis – keičiasi ir pats vadovas. Kartais net labai iš esmės. Po tokio sustojimo neretai tenka išgirsti: „Aš pirmą kartą taip aiškiai matau savo organizaciją.“ Arba: „Gal ir nežinau visų atsakymų, bet pagaliau suprantu, kas iš tiesų svarbu.“

Beje, čia darkart pasitvirtina dažna taisyklė, kad didžiausi lūžiai įvyksta ne tada, kai jaučiamės užtikrintai, o kai atsiduriame naujoje, iš vėžių išmušančioje aplinkoje. Man ir pačiai taip buvo. Vienas ryškiausių lūžių įvyko dar tada, kai dirbau energetikos srityje. Tuo metu išvykau į Pietų Afrikos Respubliką, o ten viskas buvo kitaip – verslo žmonės kalbėjo ne tik apie rezultatus, bet ir apie viso to prasmę: kokią įtaką jų sprendimai turi žmonėms, bendruomenei, jiems patiems. Toks požiūris tuomet buvo retai sutinkamas, bet privertė mane sustoti ir permąstyti: ar vien žinių ir kompetencijų pakanka, kad vyktų giluminis pokytis. Nuo tada vis dažniau grįžtu prie minties, kad tam reikia ir vidinio pasiruošimo – tylos, laiko, ir gebėjimo įsiklausyti.

Pastebiu, kad tokie pažinimai, susidūrimai su kita realybe keičia ne tik mane, bet ir kitus žmones.

Galbūt todėl su studijuojančiais vadovais ir iki šiol vykstate į Pietų Afrikos Respubliką – ji jums pačiai buvo ta vieta, kur viskas pradėjo keistis?

Tikrai taip. Norėjosi patirties, kuri ne patvirtintų tai, ką jau žinai, o išjudintų giliau, supurtytų, praplėstų ribas. Afrika turi kitą tempą, kitą buvimo kokybę. Ten verslai noriai dalijasi duomenimis ne iš naivumo, o todėl, kad nejaučia konkurencinės grėsmės, dominuoja pasitikėjimas, o ne kontrolė. Tai sukuria unikalią aplinką vadovams, kurie keliauja su manimi. Jie dažnai sako: „Pirmą kartą žiūriu į save ne kaip į funkciją, o kaip į žmogų.“ Ir tai – tikras pokytis, sugrįžimas į tikrąjį save.

O kas padeda jums pačiai sugrįžti į save?

Kai jaučiuosi labai pervargusi ar nutolusi nuo savęs, grįžtu ten, kur viskas tarsi prasidėjo – į vaikų dienos centrus. Skaitau pasakas, bendrauju su vaikais, klausausi jų pasaulio. Kartais atrodo, kad tai – simbolinis ratas: augau šeimoje, kur visada buvo daug vaikų, tėvai dirbo internate, o dabar jau pati esu ta suaugusi, galinti suteikti saugumo jausmą.

Tokiose akimirkose ypač stipriai pajuntu ryšį su savo šaknimis – šeima, tėčiu. Jam – 96-eri. Laikas daro savo, jis silpsta, bet jo buvimas vis dar labai svarbus. Ir jei savaitgalį nenuvažiuoju, neaplankau ar neparašau, manyje tyliai atsiranda gilus kaltės jausmas. Ne kaip priekaištas sau, o greičiau – kaip liūdnas, bet švelnus dėkingumo atgarsis, nes žinau, kiek jis man davė.