Utenos rajone, jau antrą mėnesį filmuojamas, vienas iš nedaugelio lietuviškų siaubo filmų „Aš ne viena“. Kaip teigia filmo prodiuseris Neivaldas Bikelis daugelis svarbiausių scenų bus filmuojamos Vyžuonų miestelyje, mokykloje, apleistuose pastatuose ir pelkynėse dėl jų autentiškumo.
Jaunai aktorei – išbandymas
Filmo istorija nukelia į 1997-uosius metus ir pasakoja apie grupę jaunuolių, kurių tarpe viena mergina turi sudėtingą psichologinį sutrikimą, tarp jaunuolių įvyksta daug sukrečiančių įvykių.
Kaip N. Bikelis teigia, filmuotis pakviesti profesionalūs jauni aktoriai, tačiau pagrindinį vaidmenį kuria neprofesionali aktorė, kuri yra nepaprastai talentinga. „Ji atiduoda viską, manome, kad atradome naują talentą, ir žiūrovai ją tikrai įvertins“, – sako Neivaldas.
Tam pritarė ir pagrindinės merginos vaidmenį atliekanti Rūta Daunoraitė: „Reikėjo nemažai kartų kartoti tas pačias scenas, nes mano vaidmuo yra itin sudėtingas tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai. Taip pat niekuomet nesu buvusi Vyžuonose: apsilankymas sužavėjo, šios vietos filmui kurti – tinkamos, nes yra autentiškos“, – teigia jauna aktorė.
Muziką filmui pakviesti kurti Vytas Karpauskas teigia, kad jį sužavėjo filmo idėja, aktoriai ir suteikiama laisvė kiekvienam komandos nariui įdėti savo požiūrį.
„Mano požiūriu – siaubo filmas nėra tik kraupūs garsai. Kadangi šiuo atveju pasakojama apie vidinę merginos būseną, sumaištį, dinamišką santykį su savimi pačia ir kitais, tai čia vietos turi atsirasti plačiam muzikos grožiui įvairiose filmo scenose: tiek jautriai simfonijai, tiek romantiškam 90-ųjų rokui, tiek ir psichodelinei muzikai ar net miuziklo elementams.
Mokyklą ir kitas vietas pasirinko neatsitiktinai
Šio filmo idėjos autorius ir prodiuseris – Neivaldas Bikelis, kuris Vyžuonų miestelyje nuo vaikystės leisdavo vasaras, todėl vietovė jam puikiai pažįstama. Daugelis scenų filmuojamos mokykloje, kurios klasės puikiai atitinka kuriamą filmo laikmetį ir atmosferą.
„Buvome nuėję į klases: čia tos pačios lentos ir suolai. Yra ir apleistų pastatų, kurie autentiški, statyti 1987 metais. Mums tai labai tinka. Tokios vietos tapo filmo veikėjų susibūrimo taškais: čia jie klausėsi legendinės „Hiperbolės“ dainų“, – pasakojo N. Bikelis.
Iš Vyžuonų taip pat kilusi ir pati filmo režisierė Kristina Kunčinaitė, kuri atskleidė, kad po mokyklos baigimo buvo sunku įsisprausti į sovietmečiu nustatytus elgesio rėmus, todėl ištrūko į Vilnių. Kaip teigia N. Bikelis, tai ir buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios nuspręsta kurti filmą būtent čia.
Tam pritarė ir filmo scenarijaus autorė Gytautė Gineitytė, teigdama, kad Vyžuonos – dar neatrasta vieta, kuri, kaip tikimasi, pateisins visus kūrėjų lūkesčius.
Tenka keltis ir naktį
Kaip pasakojo N. Bikelis, per vieną pamainą filmo aikštelėje dirba apie 25 žmonės, o miegoti kartais lieka tik porą valandų.
„Kartais tenka keltis ir trečią valandą nakties, nes vienur reikia pelkės, o kitur rūko bei aušros. Taigi viskas vardan meninio kadro, kad galėtume atskleisti tam tikras atmosferas“, – pabrėžė G. Gineitytė.
Ieškos paramos kino festivaliams
Kada siaubo filmas išvys dienos šviesą, kūrėjai negalėjo atskleisti. „Mūsų tikslas – sukurtą, meninį siaubo filmą, pristatyti ir užsienio ar Lietuvos kino festivaliams, tačiau tikslios datos dar negalime pasakyti, kadangi dar vyksta filmavimai“, – akcentavo N. Bikelis.
Tuo tarpu kūrėjas Vytas Karpauskas teigia, kad bet kokia idėja, kurios tikslas plėsti kurią nors Lietuvos meninę nišą užsienyje yra sveikintina: „Lietuvoje regionuose tikrai gausu autentikos, kurios dažnai lietuviai nepastebi, bet kuri užsieniečiams atrodo daug įdomesnė“.
Kaip teigia N. Bikelis, šiuo metu, kai dar vyksta filmavimo darbai, trūksta tiek laiko, tiek finansų ir patirties, nes tai sudėtingas filmo žanras, kuris Lietuvoje iki šiol nėra plačiai kuriamas, todėl žmones kviečia paremti filmą.
Norintys prisidėti prie filmo, pinigus gali pervesti VŠĮ NB FILMAI LT327300010162388829 Paskirtis – parama filmui.