Mokymo trenerė Agnė Zinkevičiūtė: keli klausimai sau padės išvengti gyvenimo, kuris nepatinka

Pirma grupė: turi iliuziją, kad žino, ko nori

Mokymo trenerė, taip pat šokio judesio ir sąmoningo kvėpavimo specialistė pastebi, kad klientai, iš kurių 80 proc. – moterys, daug dažniau pasakoja, kaip nenori gyventi, nes žinoti, ko nori, yra sunkiau. Moterims skirtoje konferencijoje „Veikli“ ji pasidalino trimis istorijomis, kurios tikrai turėtų įkvėpti pokyčiams.

Pirma istorija apie jauną moterį, kuri, būdama 24 metų, dirbo užsienio kapitalo įmonėje administratore. Darbu ji buvo patenkinta, nuolat jame tobulėjo, ją labai mylėjo kolektyvas ir jai labai patiko kasdien eiti į darbą. Kartais ji pasvajodavo: kaip norėčiau būti vadovė. Tačiau kai bandydavo savo svajone su kuo nors pasidalinti, jai visi sakydavo: nesąmonė, tam reikia praeiti ilgą kelią, esą žinok savo vietą.

Galima įsivaizduoti, kas dėjosi moters viduje. Viena dalis labai džiaugėsi, kita – labai bijojo, bet moteris ryžosi priimti pasiūlymą. 

Vieną dieną ji gavo žinią, kad jos įmonė bankrutuoja, ir ji, apimta panikos, ėmė ieškoti naujo darbo. Ar ji bandė ieškoti vadovės darbo? Aišku, kad ne. Ji ieškojo administratorės, vadybininkės pareigų. Galiausiai ji laimėjo konkursą užimti vienos kompanijos prezidento asistentės vietą Amerikoje, nors iš Lietuvos išvykti, tiesą sakant, nenorėjo.

Jai nespėjus išvažiuoti, gyvenimas davė šansą – viena įmonė ją pakvietė dirbti vadove! Tai buvo lyderiaujanti personalo paieškos ir atrankos kompanija. Galima įsivaizduoti, kas dėjosi moters viduje. Viena dalis labai džiaugėsi, kita – labai bijojo, bet moteris ryžosi priimti pasiūlymą.

Kasdien jai reikėjo daug mokytis, ji būrė kolektyvą, glaudžiai bendravo su įmonių vadovais, kurie ieškojo darbuotojų, su kandidatais ir jautėsi savo rogėse. Kadangi gavo gerą atlyginimą, galėjo įsigyti savo būstą, žodžiu, galima sakyti, gyvenimas pasisekė.

Ilgainiui viduje ėmė jausti neatitikimą, tačiau stengėsi į šį jausmą nesigilinti ir toliau uoliai dirbo, įsivaizdavo, kad yra visiems reikalinga ir buvo pasiruošusi padėti kiekvienam, kam reikia jos pagalbos. Tačiau viduje vis garsiau ryškėjo jausmas – nebepatinka. Kai jis pasidarė toks stiprus, kad ji nebegalėjo nekreipti dėmesio, pasikalbėjo su draugėmis. Jos išvadino ją beprote – iš vadovo kėdės ir dar tokios įmonės niekas pats neišeina – ir išsiuntė ją atostogų.

Moteris išvažiavo, tačiau tik savaitei, nes neįsivaizdavo, kad gali sau leisti ilgesnes atostogas, nes įmonė be jos pražus. Grįžus porą savaičių viskas buvo gerai, vėl atsirado motyvacija dirbti, vėl pradėjo plūsti užsakymai. Deja, tas nemalonus jausmas po kurio laiko sugrįžo. Atėjo laikas, kai rytais išeiti į darbą pasidarė labai sunku. Tačiau ji disciplinuota – susiruošdavo ir šypseną užsilipindavo, kol vieną dieną galiausiai pareiškė – daugiau taip nebenoriu. Ir įteikė išėjimo iš darbo pareiškimą.

Tačiau ji disciplinuota – susiruošdavo ir šypseną užsilipindavo, kol vieną dieną galiausiai pareiškė – daugiau taip nebenoriu. Ir įteikė išėjimo iš darbo pareiškimą. 

Akcininkai buvo šokiruoti: esą pasakok, kas nutiko, sumažinsime tau krūvį, padidinsime atlyginimą. Moteriai visai tai buvo nė motais – tą dieną tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito, ji turėjo vienintelį norą – ilsėtis, ką uoliai ir darė: kaupė energiją, pradėjo skaityti knygas, lankytis koncertuose, teatruose. Nors naują darbo pasiūlymą gavo jau po trijų dienų, priimti jo neskubėjo. Šiuo metu moteris turi savo verslą.

„Tai istorija apie mane prieš daugiau kaip 10 metų. Manote, buvo lengva priimti tokį sprendimą? Buvo labai sunku. Pirmas dvi savaites ilsėtis pakankamai lengva, po to ateina jasmas – visi eina į darbą, o manęs niekam nereikia. Bet buvo verta, nesigailėjau savo sprendimo nė vienos dienos. Mano istorija atspindi vieną grupę moterų. Tai moterys, kurios mano žinančios, ko nori. Vėliau paaiškėja, kad tikrasis noras visai kitas“, – atviravo A. Zinkevičiūtė.

Antra grupė: nepatinka, tai ką turi, bet nežino, ko norėti

Kita istorija – apie trenerės klientę Ingą. Kai ji atėjo ieškoti pagalbos, buvo vaiko auginimo atostogose ir visiškai sutrikusi, jos pasitikėjimas savimi artėjo prie nulio. Pasirodė, didžiausią nerimą jai kėlė mintis, kad artėja laikas grįžti į darbą, į kurį ji nenorėjo grįžti, o ką dar galėtų daryti, absoliučiai neįsivaizdavo.

„Kai paklausiau, ką ji galėtų dirbti, ilgai negalvodama paminėjo galinti dirbti administratore, nes moka naudotis kompiuteriu, mėgsta bendrauti su žmonėmis. Kai paprašiau nupasakoti, kaip ji įsivaizduoja savo darbo dieną, jos entuziazmas dingo, ji suprato, kad nenori būti administratore.

Kartą, sportuodama savo klube, ji išdrįso pasisiūlyti savo treneriui būti jo asistente. Žinant jos didžiulį nepasitikėjimą savimi, tai prilygo žygdarbiui.

Tada gimė idėja įkurti drabužių parduotuvę. Kodėl gi ne? Iš pradžių ji pasakojo užsidegusi – tai bus nedidukė parduotuvė senamiestyje, prekiaus tik išskirtiniais drabužiais, ji pati bus parduotuvėje, nes jai patiks bendrauti su klientėmis. Tačiau kai dingtelėjo mintis, kad jai reikės dirbti septynias dienas per savaitę nuo ryto iki vėlaus vakaro, suprato, kad šis darbas – ne jai: juk ji turi šeimą, mažą vaiką. Ir jos fantazija išsisėmė.

Taip pat skaitykite: 7 taisyklės, padėsiančios bendrauti su erzinančiais žmonėmis

Tuomet paklausiau – o ką ji labiausiai mėgsta veikti. Iškart jos akys sužibo – sportuoti. Ir pakibo ilga pauzė... Aš laukiau, kol ji neišlaikys. „Argi galėčiau pragyventi iš sporto?“ Aš toliau tylėjau.

Koks šio pokalbio rezultatas? Kartą, sportuodama savo klube, ji išdrįso pasisiūlyti savo treneriui būti jo asistente. Žinant jos didžiulį nepasitikėjimą savimi, tai prilygo žygdarbiui. Įdomiausia, kad treneris su malonumu sutiko. Ji kelis mėnesius dirbo jo asistente, greitai pati tapo trenere, su bendramintėmis įkūrė savo verslą ir dabar veda treniruotes. Moteris iš savo aistros pasidarė verslą ir per nepilnus metus tiesiog pražydo“, – pasakojo trenerė.

Pasak A. Zinkevičiūtės, ši istorija iliustruoja antrąją moterų grupę. Tai moterys, kurios visiškai nežino, ko nori, bet ilgainiui gali tai atrasti.

Trečia grupė: nežino, kaip pasiekti tai, ko nori

Trečia istorija apie Mariją, kuri gyvena Amsterdame. Ji dirbo dviejuose darbuose – bare ir viešbutyje, bendravo su daug skirtingų žmonių, kalbėjo įvairiomis kalbomis, bet tai jos nedžiugino. Ji labai gerai žinojo, ko nori, – būti fotografe, bet netikėjo galinti iš fotografijos pragyventi. Kas norės jos, neturinčios patirties, kai Amsterdame tiek daug puikių fotografų? Iš tiesų patirties ji turėjo. Buvo baigusi fotografijos specialybę ir pridariusi krūvas nuotraukų, ji buvo pamišusi dėl fotografijos.

Pasak A. Zinkevičiūtės, didžiausia kliūtis, neleidžianti mums keisti savo gyvenimą, kuris mūsų netenkina, yra baimė.

„Marija iš  tiesų negalėjo mesti darbo, kad galėtų išgyventi, todėl dirbdama užsirašė į fotografijos praktiką, kurioje po truputį ėmė gauti užsakymus. Iš pradžių fotografavo vestuvėse. Tai jai ne pernelyg patiko. Vėliau ją atrado įmonės, kurios prašė fotografuoti jų produktus. Tai jai taip pat nebuvo labai įdomu, bet galiausiai ji atrado, kad labiausiai jai patinka fotografuoti žmones. Ji nusprendė dalyvauti projekte, kuris kvietė per fotografiją atskleisti skirtingus žmogaus identitetus.

Marijai gimė unikali idėja – fotografuoti žmones, kurie turi skirtingų spalvų akis. Facebook‘e ji paskelbė, kad ieško tokių žmonių, daugiausia jų atsišaukė iš Lietuvos, todėl ji už savo pinigus skraidė į Lietuvą ir fotografavo. Taip gimė projektas „Laumių vaikai“, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, Marija jau rengia savo fotografijų knygą. Ji priklauso trečiai grupei moterų – kurios žino, ko nori, bet nežino, kaip tai pasiekti.

Nuo ko pradėti: aiškumo suteiks paprastas pratimas

Pasak A. Zinkevičiūtės, didžiausia kliūtis, neleidžianti mums keisti savo gyvenimą, kuris mūsų netenkina, yra baimė. Kartais ji tokia stipri, kad žmogus jaučiasi įkalintas aplinkybėse: mesčiau darbą, bet neišgyvensiu, skirčiausi su vyru, bet ar rasiu geresnį, važiuočiau į mokymus, bet kas garantuos, kad po jų galėsiu dirbti tą darbą?

Baimė baigiasi, kai žmogus veikia, todėl specialistė pataria žengti bent vieną žingsnį į priekį – gal sutiksite naujus žmones, atrasite naują informaciją, gausite patirties ir nebus taip baisu. Su kiekvienu nauju žingsniu jūsų baimė tols.

Paprastai pokyčių ieškančios moterys lygiuojasi į tas, kurios pasiekė daugiau. Dažnai sakoma, kad reikia sekti sėkmingu žmogumi, daryti taip, kaip daro jis, tačiau toks lyginimas gali būti ir labai pražūtingas, nes svetima sėkmė nebūtinai tinka jums.

Švęskite mažas pergales: pasisekė kažkas – džiaukitės, kuo nors pamaloninkite save, nes moteriai labai svarbūs malonumai. 

„Todėl pirmiausiai reikia savęs paklausti – o kas sėkmė yra man. Užsimerkite, atmeskite visus visuomenės stereotipus, ką turėtų veikti gyvenime sėkmingas žmogus, ir pagalvokite: kas turėtų vykti mano gyvenime, kad aš galėčiau pasakyti – esu sėkminga ir laiminga. Atėjusias mintis užsirašykite ir vėliau nuolat jas skaitykite, tikrinkite, ar jos dar galioja, o gal jau yra naujų minčių.

Toliau pagalvokite apie savo dabartinį gyvenimą, įvertinkite jį dešimtbalėje sistemoje. Paklauskite savęs: ką aš galėčiau padaryti, kad tas balas būtų didesnis? Ko trūksta? Gal visai mažo dalyko? Vėlgi užsirašykite.

Taip pat skaitykite: Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės Rasos Mažionienės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas

Galiausiai – koks bus pirmas žingsnis? Ką galite padaryti jau šiandien, kad bent truputį priartėtumėte prie to, kaip norite gyventi? Gal tiesiog kažkam paskambinti telefonu, gal paieškoti tam tikros informacijos? Užsirašykite, kada tai galėsite padaryti. Gal per šiandienos pietų pertrauką?

Daug moterų sako – jei žinočiau, seniai būčiau padariusi šį pirmą žingsnį. Jūs žinote, tik kartais atrodo – jis toks didelis, kad nežinia, nuo ko pradėti, arba toks menkas, kad gal neverta jo daryti. Tačiau bet kuriuo atveju svarbu pradėti“, – patarė A. Zinkevičiūtė.

Dar vienas specialistės patarimas – prieš pradėdamos svajoti, atsipalaiduokite. Nesisvajoja, kai esame pavargusios nuo darbų ir šeimos rūpesčių. Taip pat nesisvajoja priebėgomis, todėl tam reikia skirti laiko. Susikurkite aplinką, kurioje jaustumėtės gerai. Visas savo mintis užsirašinėkite ir periodiškai skaitykite, nes taip sąmonei duodame užduotį, kad ji ieškotų būdų, kaip pasiekti tai, ko norime.

Galima iki pažaliavimo pliekti save, kad esi tik smilga, o ne ąžuolas, bet tereikia suprasti, kad esi pati nuostabiausia smilga, iš kurios reikalaujama tik vieno – būti savimi, ir jausitės visai kitaip.

Nebijokite susitikti su savo baime, jei bus labai baisu, ieškokite palaikymo, tik nesidalinkite savo svajonėmis su niurzgliais, kurie sakys – nesąmonė.

Ieškokite žmogaus, kuris klausys išpūtęs akis ir pastatęs ausis, kuris tikrai palaikys ir padrąsins, galbūt net galės suteikti naudingos informacijos. Ir darykite žingsnius – galima labai ilgai galvoti, nuo minčių plyš galva, bet veiksmo nebus, o pasitikėjimas savimi dėl to kris žemyn.

Nebijokite, kad gali nepasisekti, – būsite bent jau pabandžiusios. Ir švęskite mažas pergales: pasisekė kažkas – džiaukitės, kuo nors pamaloninkite save, nes moteriai labai svarbūs malonumai. Ir jei kartais jums atsitiks taip, kad nueisite ilgą kelią, o sėkmė pasirodys ne tokia maloni, kaip atrodė, išdrįskite įsiklausyti į save ir nesiliaukite klausti – o ką aš dar norėčiau daryti. Keisti kryptį niekada nevėlu.

Jei jaučiatės visiškai sutrikusios, specialistė pataria savo vietoje įsivaizduoti draugę ir pamąstyti, ką patartumėte jai. Kitam patarti visada lengviau. Beje, kaip ji vertina frazę „būkime atsargūs su savo norais, nes jie pildosi“?

„Jei gavote tai, ko norėjote, ir tai jums nepatinka, juk niekas netrukdo norėti vėl. Neuždarykite savęs troškioje aplinkoje. Žinau atvejį, kai mergina labai bijojo pasakyti tėvams, kad nenori dirbti darbo, dėl kurio baigė brangias studijas, už kurias sumokėjo tėvai. Galiausiai kai ji išdrįso, pasirodė, kad tėvai visiškai neprieštarauja jos paieškoms.

Niekas už mus mūsų gyvenimo negyvens, todėl reikia turėti drąsos apginti savo nuomonę. Galima iki pažaliavimo pliekti save, kad esi tik smilga, o ne ąžuolas, bet tereikia suprasti, kad esi pati nuostabiausia smilga, iš kurios reikalaujama tik vieno – būti savimi, ir jausitės visai kitaip“, – įsitikinusi lektorė.