Mokymosi šeimoje asociacijos narė M.Skvarcienė: „Liūdna matyti, kaip vaikas akyse gęsta“

Kaip pati susidomėjote mokymosi šeimoje modeliu? 

Juo susidomėjau gyvendama su šeima Anglijoje. Ten praleidome penkiolika metų. Turiu tris vaikus. Mažiausiajam – ketveri, o du vyresnieji išbandė skirtingus mokymosi modelius. Vyriausia dukra jau aštuoniolikmetė. Ji mokėsi labai griežtoje Londono mergaičių valstybinėje mokykloje.

Dukrai puikiausiai tiko ta sistema ir net būdama emigrantė gaudavo labai gerus įvertinimus. O vidurinis sūnus, pradėjęs lankyti anglišką valstybinę mokyklą, nesijautė gerai. Po metų–pusantrų pastebėjome, kad mokykloje jis visiškai neatsiskleidžia, priešingai, vis labiau užsisklendžia, o ir rezultatų nebuvo. Liūdna matyti, kaip vaikas akyse gęsta. Tada ir pradėjau domėtis alternatyviais ugdymo būdais.

Jus suintrigavo mokymasis namuose?

Taip. Anglijoje šis metodas labai populiarus, o norinčiųjų taip mokytis skaičius kasmet išauga beveik dvigubai. Vyriausybė net susiėmusi už galvos, nes šeimos masiškai renkasi mokymąsi namuose. Nors Anglijos švietimo sistema yra tikrai tolerantiška, kosmopolitiška, tėvai nebenori priklausyti sistemai. Visas mokymosi namuose valdymas yra atiduotas į tėvų rankas, vyksta daug visuomeninių renginių, bendrų pamokų, būrelių. Šis modelis orientuotas į mažas bendruomenes.

Kai pasirenki vaikus mokyti namuose, valstybė į procesą nebesikiša. Valstybinė tradicinė mokymosi sistema Anglijoje yra labai griežta – vaikai negali praleisti pamokų, išvažiuoti atostogų bent diena anksčiau, nes gresia baudos. Pasirinkus mokymąsi namuose, niekas tavęs nekontroliuoja.

Vaiko progreso patikrinimas ten vyksta tik du kartus per metus, bet šeima neprivalo inspektorės įsileisti į namus. O Lietuvoje Vaiko teisių atstovai dažniau lankosi šeimose, labiau kontroliuoja. Man tai neatrodo teisinga: tokius veiksmus traktuoju kaip erdvės ir orumo pažeidimą, ypač kai turi pažymą, kad šeimoje nėra jokių problemų auginant vaikus.

Ar šis mokymo modelis nepakiša kojos, stojant į aukštąsias mokyklas? 

Įdomus dalykas: dukra, Anglijoje baigusi valstybinę mokyklą, turėjo laikyti dvidešimt du egzaminus, o tie, kurie mokosi šeimoje, gali pasirinkti tris. Be to, universitetai labai laukia mokinių, baigusių mokyklą namuose. Kodėl? Nes tokie vaikai laisvai mąsto, turi daug originalių idėjų ir motyvacijos mokytis. Anglijoje ieškoma kitaip mąstančių žmonių, nes jie labai kūrybingi ir sukuria didelius projektus (šypsosi). 

Kiek metų jūsų sūnus mokėsi tokiu būdu Anglijoje? 

Trejus. Per tą laiką susipažinau su kitomis nuostabiomis šeimomis, mokančiomis vaikus namuose. Šie vaikai yra labai motyvuoti ir svarbiausia – jų smegenys neperkraunamos nereikalinga informacija. Ugdymo šeimoje esmė – suteikti galimybę vaikui mokytis savo tempu, be įtampos, atsižvelgiant į tai, kas jam sekasi geriausiai.

Kai mėgstamoms disciplinoms jis gali skirti daugiau laiko, lengviau išmoksta ir kitus dalykus. Dar gyvendama Londone, šia informacija stengiausi pasidalyti su Lietuvos Mokymosi šeimoje asociacijos nariais. Ši asociacija septynerius metus bandė atgaivinti mokymąsi šeimoje. Ne kiekvienas žino, kad iki 2012 metų mokymasis šeimoje Lietuvoje buvo legalus, vėliau uždraustas. Prireikė net septynerių metų, kol ši teisė vėl buvo suteikta.

Kaip dabar sekasi šeimoms ugdyti vaikus namuose? 

Praėjusiais metais mokyti vaikus namuose nusprendė penkiasdešimt šešios šeimos. Dar dalis nespėjo laiku pateikti pažymų. Šiemet tokių šeimų yra dvigubai daugiau. Pati kuruoju Vilniaus apskrities šeimų grupę. Mūsų asociacija įkūrė atskiras kiekvieno regiono ugdymo grupes. Taip lengviau dalytis informacija, organizuoti susitikimus. 

Kokias mokymosi tendencijas padiktavo pandemija? 

Mokymasis nuotoliniu būdu suteikė galimybę pamatyti, kaip vyksta pamokos mokykloje, kaip mokytojai bendrauja su mokiniais, kaip ugdytojai adaptuojasi prie naujų technologijų. Galima pastebėti skirtingas tendencijas. Vieni tėvai pamatė tradicinę mokyklą ne iš pačios geriausios pusės ir nebenori, kad jų vaikai mokytųsi tokioje sistemoje. Pati stebėjau, kaip mano sūnus mokėsi Lietuvos valstybinėje mokykloje.

Pamačiau, kiek daug įtampos mokiniai patiria per pamokas, kiek daug atsiskaitymų ir kokia informacijos gausa jie užpilami. Jaunai jautriai psichikai tai tikrai per didelis krūvis. Be to, toks mokymasis visiškai neefektyvus. Dabar sūnus mokosi namuose. Tačiau mūsų tikslas ne eiti prieš tradicinę švietimo sistemą, bet suteikti tėvams pasirinkimo galimybę. 

Per karantiną taip pat išaiškėjo, kad daliai vaikų mokytis namuose iš esmės netinka…

Tiesa, kiekvienam – savo. Beje, mūsų bendruomenėje irgi buvo šeimų, išbandžiusių mokymąsi namuose ir po metų vėl grįžusių į tradicinę mokyklą. Ir tai visiškai normalu. Tai rodo ir mano šeimos pavyzdys – vienam vaikui tiko griežta mokykla su aiškia disciplina, kitam ne. Svarbiausia išsiaiškinti, kas yra geriausia vaikui.

Būna, kad tėvai labai užsidegę neformaliu ugdymu, o vaikai vis tiek nori į valstybinę mokyklą, jiems patinka mokytis klasėje su kitais vaikais ir mokytoju. Tėvai privalėtų atsižvelgti į vaiko norus, bet jų užduotis – parodyti atžalai galimybes. Kadangi lietuviai – be galo išradingi, daugėja skirtingų galimybių mokytis, pavyzdžiui, yra nuostabi mokymosi platforma digiklase laužanti mokymosi stereotipus. Per ją vaikai patys gali išsirinkti aukščiausios kvalifikacijos geidžiamiausią mokytoją. Ar tai kainuoja? Minimaliai. Tikrai ne tiek, kiek tėvai moka korepetitoriams už papildomas pamokas.

Pavyzdžiui, keturios pamokos – šešiolika eurų. Be to, pamokų įrašai lieka, tad jų galima bet kada pasiklausyti iš naujo, užduoti papildomų klausimų mokytojams. Tėvai, kurie norėtų rinktis mokymąsi šeimoje, bet baiminasi, kad nėra pakankamai kompetentingi padėti vaikui, gali atsipalaiduoti – pagalbos būdų apstu, tik svarbu atžalą tinkamai nukreipti. Patiems tėvams nereikia su vaikais sėdėti prie užduočių.

Renkantis ugdymą namuose gali būti neramu, kad vaikui stigs socializacijos...

Tai dar vienas stereotipas. Norint, kad atžalos daugiau socializuotųsi, galima lankyti įvairius būrelius, važiuoti į susitikimus su vaikais, kurie taip pat mokosi šeimoje. Vien Vilniaus apskrities grupėje yra virš šimto narių. Tereikia nepražiopsoti organizuojamų renginių. Edukacinės pamokos vyksta įvairiausiose šalies vietose, pavyzdžiui, žygiuojame pažintiniais takais, važiuojame pas bitininkus, sodininkus…

Anglijoje kiekvienas tėvas, ugdantis vaiką namuose, yra atsakingas už kažkokią sritį. Pati turėjau virš dvidešimties vaikų būrį. Mano būreliai buvo jojimo ir buriavimo. Vienas tėvas buvo chemikas, tai jis mokė vaikus chemijos. Be to, socializacija vyksta ir namuose – su tėvais, broliais, seserimis, seneliais, kaimynais…

Beje, labai gerai stebėti, su kuo vaikai bendrauja. Mokykloje nelabai gali pasirinkti, kas eis į vieną klasę. O jei vaikas neranda kontakto su bendraklasiais, užsisklendžia, natūraliai tampa atsiskyrėliu, iš kurio kiti mėgsta pasityčioti. Taip gimsta patyčios.

Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai sugalvojus atžalą mokyti namuose? 

Pirmiausia reikėtų kreiptis į savo savivaldybės Vaiko teisių skyrių ir gauti pažymą, kad šeima nėra asociali ir neturi jokių rizikų. Tai nėra oru, bet kol kas tokia tvarka. Reikia ir kitos pažymos iš savivaldybės administracijos – kad tėvai vaiką nori ugdyti namuose. Dvi pažymas iki birželio pradžios būtina pateikti pasirinktai mokyklai. Daugiau informacijos galima rasti puslapyje laisvivaikai.lt. Mūsų bendruomenės tėvai yra surinkę sąrašą mokyklų, priimančių vaikus, norinčius mokytis tokiu būdu. Patariama pasikalbėti su keliomis mokyklomis. Galima net ir su esančiomis kituose miestuose. O kai kurie tėvai buriasi į bendruomenes ir kuria savas mokyklas.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama mokantis šeimoje?

Vienas didžiausių – susitaikyti su visuomenės požiūriu: juk neretai į tokias šeimas žiūrima kreivai. Mokymosi namuose įvaizdis dar nėra geras. Ypač mažesniuose miesteliuose. 

Lietuvoje atotrūkis tarp valstybinių ir privačių mokyklų yra milžiniškas. Holistinis požiūris į mokslus ir apskritai į žmogų kol kas prieinamas yra tik privačiose mokyklose, bet kainos jose milžiniškos. Tad ugdymas šeimoje suteikia galimybę neišleidžiant krūvos pinigų ugdyti vaiką taip pat holistiškai, pažangiai. Kadangi pati esu valstybės tarnautoja, džiaugiuosi galinti perduoti naudingą informaciją ir į švietimo sektorių, kuriame gimsta svarbūs sprendimai. Tikiu, kad kalbėjimasis ir baimių įveikimas atneš naujų vėjų ir pas mus.

Bet kol kas švietimo komitete mes susiėmę už galvų, nes situacija yra kritinė – dar po kelerių metų mokyklos praras apie 70 proc. darbuotojų, nes daugelis jų išeis į pensiją. Jau dabar regionuose didelis ugdytojų stygius. Jauni specialistai, tikri šviesuliai išeina dirbti į privačias ugdymo įstaigas, nes ten didesni atlyginimai. Tad, manau, netrukus sulauksime ugdymo šeimoje bumo.

Galite įvardyti didžiausius mokymosi šeimoje pranašumus?

Didžiausias pliusas – suteikiame vaikui galimybę ugdytis pagal jo tempą ir interesus. Juk svarbu lavinti įgūdžius, kuriais jis vadovausis visą gyvenimą. Ko pasigendame tradicinėse mokykloje? Ten neskatinamas savarankiškumas, neugdomas kritinis mąstymas, o mokoma kaupti faktus ir datas, kas nėra tikslinga. Esmė juk ne kiekybė, bet kokybė. 

Pasaulyje egzistuoja daug mokymosi būdų. Vienas pažangesnių ir labai mane žavinčių – keliaujant per pasaulį ir renkant įvairiausias patirtis skirtingose mokyklose. Taigi jei vaikui vienoje mokykloje nėra gerai, nereikia bijoti daryti pokyčių, nes galimybių vaikams mokytis yra tikrai nemažai. Pasitikėkite savo širdies balsu ir bent jau pabandykite mokytis kitaip.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.