Monika Budinaitė. Atidėtas malonumas – saldesnis

Dabar taip nebedarau. Nebandau kelti pavydo aplinkiniams, bet atidėti malonumą sau pačiai labai mėgstu. Pavyzdžiui, niekada negalvoju, kad dabar paskaitysiu, o paskui eisiu siurbti namų. Arba po kelionės neiškrovusi lagaminų niekada neinu pagulėti į vonią. Namais džiaugiuosi viską sudėjusi į vietas, patvarkiusi šį bei tą, kitaip sakant, leidžiu malonumui pabręsti ir ateiti.

Tikiu, kad dienoje visi turime tai, kas privaloma, kas reikalinga ir kas malonu. Nuoširdžiai stebėčiausi, jei kas pasakytų, kad iš pradžių pagulinėja lovoje žiūrėdamas filmą ir kramsnodamas šokoladą, o paskui įsijungia ekselį. Na, nežinau... Man rodos, kad tokie malonumų griovėjai ir yra tie, kuriems niekada nebūna juokinga, arba tie, kurie pareiškia, kad nebėgs, kai visa klasė bėga. Net įtarčiau, kad jie pasinaudoja malonumu pirma laiko.

Negali pykti – bet toks malonumas netenka jėgos, jį užgožia privalomi ir reikalingi dalykai. Jį tiesiog pamiršti ir tampi piktokas nebėgantis žmogus.

Neseniai teko patirti kai ką panašaus. Prisidengiau atostogomis ir netyčia apleidau kai kuriuos savo dienotvarkės punktus. Kaupėsi neatsakyti laiškai, o įsipareigojimai, galima sakyti, pradėjo dvokti. Bet aš tik apsiversdavau ant kito šono – atseit atostogavau. Kas rytą neramiai prisimindavau, ko nepadariau, skaičiuodavau, kad, ko gero, greitai tą atlikčiau, bet ne – versdavausi ant kito šono ir leisdavau malonumui tirpti. O tirpsta jis kaip ledai – viršūnė sukiūžta ir, jei neaplaižai, – šakės visai porcijai. Ėmė erzinti cikados, nepatiko skaitoma knyga, o oda vis džiūvo nuo chloro. Jokio malonumo, jokio mėgavimosi buvimu ir baseino vandeniu. Galiausiai ėmiau galvoti, kad noriu namo. Vienintelis prieš akis iškilęs malonumas buvo mano svetainė ir mano lova, ir vonia, į kurią panirsiu ir nieko daugiau nereikės.

Ir ką manote – namo parsivežiau tą sutrūkinėjusį pareigų atidėliojimą. Po išsvajotą svetainę vaikščiojau kažkokia ne tokia. Vonioje irgi kažkaip ne taip gulėjau. Nežinau, kodėl, bet visa tai man primena vaizdą, kai labai cool pasipuošęs žmogus iš tualeto išeina su prilipusiu prie bato tualetinio popieriaus gabalėliu. Arba visu gabalu, tįstančiu per raudonus kilimus, ir jau niekaip negali į tai nekreipti dėmesio. Aišku, nieko blogo, bet vis tiek kas nors turi prieiti ir pašnibždėti tiesą. Arba pats ją pamatai ir susigėdęs desperatiškai bandai prisiminti prabėgusias komiškas minutes. Kur ėjai ir su kuo kalbėjai? Kad ir kas tai buvo – buvo blogai.

Pirmiausia prisiverčiau vėl rašyti ryto puslapius. Žinoma, daug rašiau apie tai, kaip viskas neteisinga ir bloga. Paskui puslapius suskirsčiau į tris dalis: privaloma, reikalinga ir malonu. Padalijau kasdienai po dozę.

Pradėjo tirpti sustoję, apleisti darbai, buvo taip malonu juos išbraukti. Pastebėjau, kad po „privaloma“ – ir „reikalinga“ tampa saldžiau. Ką jau kalbėti apie punktą „malonu“. Tai labai efektyvus ir paprastas būdas pagerinti nuobodžią knygą, pagražinti apskaldytas ir apipelijusias vonios plyteles ar prisijaukinti senbernaru dvokiantį pledą, kuriuo užsikloji skaitydamas.

Sutaupytas malonumas linkęs gerinti ir pats save. Kitam kartui prie „reikalinga“ nejučia imi ir užrašai: „išskalbti pledą“, „išmaudyti šunį“, „nušveisti plyteles“. O paskui dar daugiau – užsidegi žvakę ir galvoji, kad tavo aptrupėjusios sienos yra pačios gražiausios.

Šitai rašydama prisimenu atostogų cikadas ir vėsų baseiną. Kaip neblogai būtų dabar ten atsidurti ir į viską pažiūrėti be to tualetinio popieriaus prie kojos. Bet padėsiu tašką ir užsiplikysiu arbatos. Arba ne – geriau kavos. O gal vandens su šviežio agurko griežinėliu?

Tada nutipensiu prie obels ir apžiūrėsiu nokstančius obuolius. Nuskabysiu nuvytusius pelargonijų žiedus ir dar truputį taip pastovėsiu. Dar kelias minutes. Palauksiu, kol malonumas pats medžių viršūnėmis atpėdins.