Monika Budinaitė. Miestui gyjant, klausiu savęs – kas iš tikrųjų tas šaunumas?

Nors mielai net mintimis nebegrįžčiau į tą karantino laiką – vis tik nebepavyks. Panašiai būna, kai pasakai ką nors netyčia arba juokais ir pradedi gintis, kad ne taip norėjai pasakyti, bet visi ir, svarbiausia, tu pats nujauti, kad tai buvo būtent tai, ką norėjai pasakyti.

Galbūt turėčiau dabar išvardyti visus naujai per karantiną įgytus įpročius.

Bet tai tik smulkmenos – kaip kad didesnis dėmesys odos priežiūrai ar ne visada geras ir naudingas naktinėjimas. Tikiu, kad su nauju gyvenimo kvėpavimu jie ir vėl pasikeis. Bet yra šis tas, ko nenorėčiau pamiršti. Nesugalvoju tam geresnio pavyzdžio kaip veidrodžiai. Jų yra tamsintų ir liekninančių. Tokius mėgsta kabinti drabužių matavimosi kabinose. Yra paprasti, namų, į juos tiesiog mokame žiūrėti. Pritaikome tinkamus atstumus, mėgstamą žiūrėjimo kampą, apšvietimą. Ir yra tokių, kurie pričiumpa mus su ryškiomis šviesomis ir išdidintomis nosies poromis. Jie baisūs. Tokius iškart nusukdavau į sieną ir geriau į save žiūrėdavau iš toli. Bet šiuo keistu metu supratau, kad nutylėjimas buvo tam tikra melo forma. Ir kad šaunumas – trapi būsena.

Tikėjau, kad buvau šauni. Sakydavau, kad „neturiu laiko“, kad “skubu“, „nespėju“, bet po to vis tiek viską suspėdavau. Man tai buvo šaunumas. Be privalomų dalykų turėjau jėgų ir noro neprivalomiems – eiti į teatrą, į koncertą. Tai buvo šaunu. Mėgau polinezietišką masažą, atpalaiduojančias vonias. O su vyru santykiuose pragyvenusi trylika metų, šypsodamasi sakydavau: „mūsų paslaptis – atviri pokalbiai“. Maniau, kad nėra žemėje jėgos, kuri galėtų mus išskirti. Tai irgi buvo šaunu. Daugiau nei šaunu.

Ir vis tiek sau turėjau priekaištų. Dažnai net sakydavau, kad sunku. Ir žinot, kas būdavo sunku? Stovėti kamščiuose!

Dabar, žiūrėdama į tuos karantino veidrodžius, matau tikrąsias dalykų spalvas.

Sunku yra ne kamščiai. Sunku būti tvarkinga be valytojos. Būti mama be mokytojų ir auklėtojų. Būti žmona be vakarienių restoranuose. Būti fainu, įdomiu žmogumi be fainų, įdomių renginių. Būti geros formos ir atsipalaidavusi be asmeninių treniruočių ir masažų. Apskritai kažkaip sunkiai būnasi.

Namai nesusitvarko – juos reikia šveisti šešias valandas. Vis dažniau pagaunu save nenusiteikusią mamos vaidmeniui. O pasimatymai su vyru, kuris pusdienį makalavosi šalia, nebevyksta.

Visa aistra po tokios dienos nukreipta į vakarą vienatvėje, kur nors kitame kambaryje. Nebežinau net, ar tikrai turėjome tą „savo paslaptį“? Kad galbūt ta, išskirti galinti jėga, esame mes patys?

Miestui gyjant, klausiu savęs – kas iš tikrųjų buvo tas šaunumas?

Nesupratau, kad mylėti lengva, nes esame restorane po įdomaus spektaklio. Kad nesierzinu dėl vaikų triukšmo, nes didžiąją jo dalį sugėrė kažkas kitas. Kad džiaugiausi gyvenimu, nes dienotvarkė buvo pilna, įdomi, surikiuota minutėmis. Tai kas esu be viso šito? Ar šaunumas kada nors apskritai priklausė man? Ar nebuvo, kaip fantomiškas skausmas, kuris dilgčioja ten, kur nėra, kam skaudėti?

Jausmas dviprasmiškas, kai pamačius pirmąją raukšlę – galima nervintis, galima lėkti leistis botoksą, arba galima susitaikyti su ja ir toliau save mylėti. Prieš keletą dienų buvau pasidaryti pedikiūro. Anksčiau nepakeldama akių praskaitydavau beveik dvi valandas. Dabar tyčia stebėjau viską, žingsnis po žingsnio. Ir, žinote, tame grožio gimime pamačiau daug dalykų APIE VISKĄ.

Grožis po savęs palieka daug negyvos odos. Jis yra karpomas aštriomis žirklėmis, zulinamas pemzomis. O tai, kas lieka, suvyniojama į servetėlę ir tyliai išmetama.

Tai ir yra vienas didžiausių šio laiko suvokimų ­– daugybė dalykų nėra savaime suprantami.

Nenoriu šio jausmo paleisti ir vėl užmiršti, kad šauni esu pirmiausia todėl, kad toks yra kažkas kitas. To linkiu visiems, atsisveikinantiems su karantino savaitėmis ir pamažu ar su visa jėga grįžtantiems į „taip, kaip buvo“.

Juk taip kaip buvo gali būti šiek tiek ir kitaip.