Monika Budinaitė. „Yra dalykų, kuriuos bijome pamiršti“

Kartą bandžiau tyčia tokį išsaugoti. Vestuvių dienai nusipirkau kvepalus. Tik tai progai. Na, gal dar medaus mėnesiui. Kad bet kada, atkimšusi buteliuką, viską prisiminčiau. Vestuvių rytą pasikvepinti pamiršau, o ir į medaus mėnesį per išsiblaškymą bei jaudulį išvažiavau absoliučiai be jokios kosmetikos. Rūpestingai sudėtas krepšelis liko gulėti vonioje ant kriauklės. Prisiminimai liko bekvapiai.

Bet liko. Lig šiol nepamirštu pečiais tekančių lietaus lašų, kai ėjau prie altoriaus. Prisimenu ir pro durų plyšį plūstantį vandenį, kai toli nuo namų žaisdami kortomis su vyru leidome medaus mėnesį.

Gal nuvertinau atmintį. Vis įsitikinu, kad ji savarankiška. Palieka tai, kas, jos manymu, yra verta pasilikti, ir ištrina, ko niekada nesitikėjai pamiršti. Vieną dieną suvoki, kad ruduo tau nebeprimena mokyklos. Ir kad, ko gero, vis rečiau ją kas nors primins.

Tai yra kišenių laikas. Randi atsitiktinai arba nerandi, atiduodi kam nors su senais drabužiais. Išskalbi ir, žiūrėk, iš jų – tik skutai. Arba nešiojiesi, nė nenutuokdamas, kad jie su tavimi.

Bet dar yra ir kitų atmintys. Man regis, tarpusavy jos sudaro neperprantamus, sudėtingus tinklus, kurie įsižiebia, kai ką nors sutinki gatvėje: buvusį vaikystės draugą, kaimyną, pirmąją mokytoją, tėčio pusseserę. Tada imi ir prisimeni tai, ko, rodos, nė nežinojai. Apstulbsti, kad kažkada juk tai buvo tavo vienintelis, svarbiausias laikas.

Ne kvepalai, o žmonės yra geriausi laiko grąžintojai. Būtent taip galvojau neseniai vykusiame klasės susitikime. Tam pasiduoda net šykščiausios atmintys – ištraukia popierius iš kišenių, ištiesina kampus ir kiša po lempa. Nustembi, kad ten atsiranda net savaitės dienos.

Antradieniai, kai valgykloje būdavo „Kijevo“ kotletų diena. Ir penktadieniai, kai lėkštėse slidinėdavo cepelinai. Dešimtys veidų, pasikeitusių, bet tų pačių, ir vėl įjungia tą muziką. Ir tu puikiai prisimeni, kur buvo išvažiavę klasioko tėvai. Ką gėrei, su kuo šokai, su kuo norėjai šokti.

Savi sutuoktiniai, savi tėvai ir vaikai sunkiai sukuria praeities perspektyvą. Veikiau jie ateities pranašai, nes tu ir pats su jais keitiesi ir augi. Kas kita žiūrėti į kitų veidus. Į jų vaikus. Išgirsti apie jų nueitus kelius. Tuomet prisimeni ir savuosius. Kiek laiko prabėgo?

Apžiūri save veidrodyje. Gal numetei svorio ar priaugai, nusikirpai plaukus, persidažei ar pagaliau lioveisi išvis juos dažyti. Prisimeni nudirbtus darbus. Per ankštas profesijas. Pakeistus miestus, namus, žmones. Laikas sugrįžta. Tiek visko buvo. Tavo vaikai jau užaugo, o mokyklos nebelankai jau daug metų. Daugiau, nei ten mokeisi.

Tokie susitikimai ypatingi, neprilygsta nei nuotraukoms, nei kvapams, jie nepaklūsta ir tavo paties laiko transformacijoms. Išsijoja tai, kas laiko nepakeičiama.

Į susitikimą vėluoja tas, kuris visada vėluodavo. Kažkas juokiasi ir komentuoja. Ir tas jo juokas taip pat kažką primena. Klasės daktarė dabar gydo kūdikius. O teisuolis tapo kietu teisininku. Tas, kuris mažai mokėsi, bet viską mokėjo, ir dabar sako, kad dirba mažiau, nei keliauja. O klasės humanitarė vis tebekalba apie knygas.

Visada maniau, kad praeitis yra perskaityti laiškai – brangūs, gražūs, bet nebereikalingi.

Tebetikiu, kad nereikia gręžiotis atgal ir bijoti ką nors pamiršti. Toks ir buvo kvepalų tikslas – kontroliuoti. Išlaikyti. Neleisti išblėsti. Dabar galvoju, kad tą laiką, kurį skyriau kvepalų paieškoms, verčiau būčiau skyrusi draugei iš vaikystės. Neabejoju, kad būtume šnektelėjusios apie tas kadais aptartas svajonių vestuves.

Ko gero, daiktai atminimui yra beverčiai, svarbiau žmonės, su kuriais esi šiandien. Šių dienų mokytojai. Kaimynai. Draugai. Būtent jie, po daug metų netikėtai sutikti gatvėje, ištrauks tą laiką iš kišenės ir paklaus: ar pameni? Ir tu prisiminsi!