Menininkė Monika Dirsytė kaskart stebina savo naujais performansais, tačiau paskutinysis – „Neteršk gyvybės rato“ – jį mačiusius intrigavo labiausiai. Monika beveik per dvi savaites aplankė net 30 Lietuvos miestų ir kaustančiame šaltyje iš viso 60 valandų pragulėjo „vonioje“ su dumblu. Visa tai – dėl itin svarbios žinutės, kuria ji dalijasi ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
Performanso pavadinimas „Neteršk gyvybės rato“ – intriguoja. Kada, kaip ir kodėl jis užgimė jūsų galvoje?
Šią vasarą sulaukiau skambučio iš viešųjų ryšių agentūros „Vox Vera“, kuri man pasiūlė dalyvauti Aplinkosaugos ministerijos skelbiamame konkurse. Sutikau, nes siūloma tema man yra be galo svarbi: šiuo atveju menas, kaip veikla, įgalinanti ne tik kurti, bet ir atskleisti vertybinę pasaulio dimensiją, neturi likti nuošalyje, o priešingai – turi apie tai kalbėti.
Mums švarus vanduo ir galimybė jį turėti šalia savęs neatrodo kaip vertybė, tačiau žvelgiant pasauliniu mastu, tai didžiulė vertybė, nes dėl žmogaus poveikio gamtai, didėjančio užterštumo, globalinio atšilimo, mūsų kaip žmonijos santykis su pačiu fundamentaliausiu egzistencijos aspektu – tyru vandeniu – tampa vis labiau komplikuotas.
Ar žinote, kad gėlo vandens stygius pasauliniu mastu pražudo daugiau žmonių, nei karai? Tai pasako išties daug.
Kokia pagrindinė performanso žinutė?
Savo sukurtu performansu aš skatinau atsakingą pasirinkimą prieš gamtą, kurios dalimi esame mes. Siekiau atskleisti vandens, kaip mūsų kasdieniniame gyvenime retai apmąstomos ir pastebimos vertybės pobūdį.
Ar šis performansas reikalavo pasiruošimo?
Performansas truko dvi savaites: jį atlikau iš viso 60 valandų, nukeliavau 3500 kilometrus ir aplankiau 30 skirtingų vietų. Tokiam performansui iš anksto pasiruošti tiesiog neįmanoma.
O kas buvo sunkiausia?
Pradžioje atrodė sunkiausia ištverti odos perštėjimą, nes dumblas, kuriame gulėjau, persigerdavo kiaurai per naro kostiumą. Vėliau kažkaip pripratau prie tos būsenos, tačiau maždaug po vienos savaitės pradėjus keistis orams buvo be galo sunku ištverti šaltį. Prie jo jau priprasti nepavyko, teko iškentėti.
Kokios mintys sukosi pačiais sunkiausiais momentais?
Nuolat galvojau, kodėl atlieku performansą, galvojau apie žinutę, kuria noriu pasidalinti. Tai ir buvo motyvacija „išbūti“ iki galo, nors buvo be galo sunku, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Kodėl pasirinkote gulėti būtent „vonios kambaryje“?
Instaliacijos idėja reprezentuoja susidūrimą tarp senojo ir naujojo požiūrio. Tai kartu yra ir klausimas apie žmogaus, technologijos (šiuo atveju kokybiško, saugaus vandens tiekimo ir šalinimo) ir pasaulio santykį. Mes vis dar esame įpratę manyti, kad technologijos ir gebėjimas jomis naudotis yra tarsi blogis, tačiau viskas kyla iš mūsų pačių ir kai kada technologija gali reprezentuoti kaip tik apgalvotą ir atsakingą pasirinkimą.
Su performansu apkeliavote įvairius šalies kampelius. Visgi, kuris miestas ir patirtis ten labiausiai įsirėžė atmintin?
Kiekvienas miestas yra unikalus, tad ir stebino savaip. Vis tik negalėčiau nepaminėti Joniškio, žmonių susidomėjimas performansu šiame mieste buvo labai didelis. Taip pat buvo malonu apsilankyti ir mieste, kuriame gimiau – Kupiškyje.
Žmonės visur buvo be galo draugiški, visaip bandė man padėti ištverti šaltį, lietų ar karštį. Kas nešė arbatą, ar kavą, kiti drąsino ir visaip palaikė. Dar kiti bandė susitarti su mano komanda, kad ištrauktų mane iš tos baleikos.
Kokios emocijos aplankė jam pasibaigus?
Pajaučiau susikaupusį nuovargį visos kelionės metu, bet tuo pačiu išgyvenau ir didžiulę laimę, nes pagaliau galėjau grįžti namo ir apkabinti savo dukrą. Tai pat džiaugiuosi pažinusi be galo įdomius žmones, kurie kartu leidosi su manimi į šią kelionę. Be komandos ir jos rūpesčio performansas tiesiog nebūtų įvykęs.
Auginate dukrytę. Nors ji maža, tikėtina, kad kaip ir daugelis jos amžiaus vaikų – smalsi. Pasakojote, kodėl visą šį laiką keliavote po Lietuvos miestus, ką būtent veikėte?
Kol kas ji nelabai supranta, ką veikia jos mama. Bet kuriuo atveju buvo sunku palikti dukrą, todėl dabar bandau kompensuoti prarastą laiką ir tiesiog būti ne menininkė, bet pačia geriausia mama savo vaikui.
Kada ir kaip jums dažniausiai kyla performansų idėjos? Galbūt jau esate numačiusi sekantį?
Idėjos tiesiog ateina į galvą ir tiek, o kol jų neįgyvendinu, neduoda man ramybės. Tad neturiu jokio kito pasirinkimo – tik kurti (šypsosi).
Kitas gana didelis ir naujas projektas bus pristatytas šių metų „Art Vilnius'21“ metu. Manau, kad ši meno mugė yra puiki platforma menininkams ir netikėčiausiems jų darbams.