Monika Garbačiauskaitė-Budrienė: „Geras jausmas, kai gyveni švaria sąžine“
Neretam stebint ją televizijoje susidaro įspūdis, kad ši moteris niekada nesišypso. Ar tokia ji iš tikrųjų? O gal tai – darbinis įvaizdis? „Ko gero, tai tikrai tik televizinis įvaizdis, – patikina prieš kelias savaites LRT generaline direktore tapusi Monika GARBAČIAUSKAITĖ-BUDRIENĖ (39). – Šiaip tikrai mėgstu pokštus, pralinksminu kolegas.“
Ir pati ji kratosi griežto įvaizdžio. Mėgsta linksmų spalvų sukneles, o ir aukštakulniams nėra alergiška. „Suknelės – moteriška ir patogu, man patinka toks retro stilius, be to, noriu išsiskirti iš vyriškos kompanijos“, – paaiškina.
Monika labai nemėgsta žodžio „darboholikas“. Ir nors dirba nemažai, bet ne per naktis ir ne be saiko. Ir stengiasi pasilikti laiko sau. Todėl savaitgaliais su vyru išsiruošia į pasivaikščiojimus pažintiniais takais, ieško kampelių, kuriuose dar nebuvo. „Kai gerokai nusikali darbe, džiaugsmą kelia visai paprasti dalykai. Kad gali susikėlęs kojas pažiūrėti kokį lėtą detektyvą, paskaityti knygą.“ Vis tik, prisipažįsta, labiau yra aktyvių pramogų gerbėja. Ypač smagu žaisti tenisą – jam visada suranda laiko. Tačiau, bėgant metams, sako, vis geriau supranta, kad prasmingiausias buvimas yra su šeimos nariais, „kai nusiimamos visos kaukės, padedami į šalį socialiniai statusai.
Ir kai sunku, kai sergi, kai jautiesi pažeidžiama, tada įvertini, kokia svarbi šeimos parama. Nes tave ji palaiko ir myli besąlygiškai“.
Ar nesigaili, kad gyvenime nėra vaiko? „Nėra taip, kad labai graužčiausi. Apskritai neturiu dėl ko graužtis – geras jausmas, kai gyveni švaria sąžine: niekam blogo nepadarei, niekam neperlipai per galvą.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“. Šiame numeryje taip pat skaitykite: