Linkėti kalėdinio stebuklo kitiems – kur kas lengviau, kai savuosius jau turi. O jų vardai – Leticija (5) ir Olivija (5). Bet kažkada žiemos švenčių laukimas harmoningo augimo mentorei Monikai SCINSKEI (37) ir tapytojui Eigirdui SCINSKUI (50) tiek džiugesio nekėlė – iki visiškos laimės trūko vaikų. Su didžiausiu tikėjimu ir viltimi jiedu darė viską, kad tai pakeistų, – ir jiems pavyko.
Ką tik visi grįžote iš atostogų po palmėmis. Regis, per metus nemažai laiko praleidžiate svetur. Ar čia tik socialinių tinklų kuriama iliuzija?
Eigirdas: Su dukrytėmis keliaujame išties nemažai: štai mėnesį esame praleidę Marbeljoje, kur buvo pristatyti mano paveikslai ir performansas – šešių metrų tapybos darbas, įkvėptas Ispanijos saulės ir pakrantės.
Iki susilaukdami vaikų gyvenome užsienyje – daugiausia Italijoje. Penkiolika metų atidaviau fotografijai, žengiau į užsienio vestuvių rinką. Kartu pradėjau tapyti. Keliose piešimo pamokose buvau dar Lietuvoje, o persikėlęs į Italiją įgūdžius lavinau pas patikusį vietos menininką. Visgi daugiausia išmokau lankydamasis šiuolaikinio meno muziejuose: Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ištisas valandas rymodavau prie garsiausių pasaulio dailininkų darbų, juos fotografuodavau, o skrisdamas lėktuvu tas nuotraukas tyrinėdavau. Fotografija man visada buvo tik darbas, išgyvenimo šaltinis, o tapyba – aistra. Analizuodavau didžių menininkų paveikslus, į namus lagaminuose tempdavau meno knygas: iki pat dabar svetainę puošia milžiniška jų lentyna. Vis kartoju: „Kas nesupranta meno, nesupranta gyvenimo.“