Atrodė, gyveni įprastai – kuri, koncertuoji, kartais savo gyvenimo akimirkomis dalijiesi socialiniuose tinkluose. Todėl buvo netikėta, kai prasitarei, jog džiaugiesi kylanti iš psichologinės duobės. Kas buvo nutikę?
Vieną dieną tiesiog supratau – aš perdegiau. Atrodė, kad mano širdyje ir visame kūne kažkas atjungė elektrą. Buvau apatiška, jaučiausi kaip voverytė, užsisukusi rate. Nežinojau, kaip iš ten išlipti. Vis sudėtingiau sekėsi susitvarkyti su stresu, nerimu. Norėjau nuo to pabėgti. Norėjau nebejausti. Viešumoje, socialiniuose tinkluose visada stengdavausi rodyti pozityviąją savo pusę: juk ir taip esame pavargę nuo pasaulio, todėl atrodė neteisinga dar ir man pradėti skųstis, verkšlenti.
Viskas prasidėjo, matyt, nuo to, kad vieną dieną dainuojanti mergina, kurią vieni žino, kiti – ne, staiga gauna kelialapį su Vaidu Baumila atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. Tik niekas nepranešė, kad kartu su tuo ateina ir nežmoniškas spaudimas, viešumas, nuolatos į tave krypstantys žvilgsniai. Taip pat – kai kurių žmonių tikėjimas, kad turi teisę komentuoti tavo išvaizdą, aprangą, dainavimo techniką, manierą, tavo išgyvenimus, kur ir kaip būni. Buvau tam psichologiškai nepasiruošusi. O kai įšoki į šitą upę, ji tiesiog neša. Norėjau sustoti. To savęs maldaudavau. Po „Eurovizijos“ jaučiau, kad reikia pauzės, tačiau niekaip sau jos nedaviau. Vis sakydavau, kad vėliau, nes jei sustosiu dabar – sustosiu amžiams ir daugiau negalėsiu to pakartoti.