Monika Liu – apie išbandymą „Eurovizija“, meilę ir ateities planus
Mudviem besikalbant vieną akimirką kyla mintis, kad Monika Liubinaitė (34) ir Monika LIU – ne tas pats žmogus. Viliokiška ir žaisminga scenos koketė, kurią tariamės gerai pažįstantys ir kuriai šiemet patikėjome ginti Lietuvos garbę „Eurovizijos“ konkurse, nužengusi nuo scenos tampa jautria ir kuklia mergina be jokio žvaigždės šydo. Ji brangina gebėjimą kurti, svajoja auginti agurkus ir pomidorus, nori jaukių namų – ir džiaugiasi turėdama pas ką į juos sugrįžti.
Iki pasirodymo didžiojoje „Eurovizijoje“ skaičiuoji paskutines dienas, nerimo ir skubėjimo buvo labai daug. Ką naujo supratai per pastarąjį laiką?
Turbūt aiškiausiai supratau, kad nepatinka glamūras. Muzikantų ir artistų bendruomenė man artima, bet būti įžymybe, vaikščioti į renginius labai vargina, man tai svetima. Amerikoje esu mačiusi, kaip gatve eina įžymybės – pavyzdžiui, Kardashianai – ir juos seka tūkstančiai žmonių. Turbūt išprotėčiau, jei man taip nutiktų. Visą gyvenimą kūriau muziką nepaisydama nieko, neturėdama didelių lūkesčių, o tuomet kaip šalutinis poveikis atsirado karjera, žinomumas, dabar – ir „Eurovizija“.
Bet esmė dėl to nesikeičia – pirmiausia esu kūrėja. Man gera būti vienai, užsidaryti studijoje ir kurti – kad ir visą dieną, ir niekas negali manęs išmušti iš vėžių. O dabar nuolat kas nors išmuša, nes dėl konkurso atsirado galybė reikalų. Teko tvarkyti visokius dokumentus – ir galutinai įsitikinau, jog tėčio svajonė, kad tapčiau advokate, absoliučiai neįmanoma, nes aš to nekenčiu.
Bet esu dėkinga likimui už šią patirtį – ji vienintelė tokia gyvenime. Grėsmingame karo fone „Eurovizija“ įgauna kitą atspalvį, tampa labai prasminga. Visuose koncertuose nuolat kalbėjau apie Ukrainą, iš dalyvių buvau, atrodo, vienintelė, kuri po pasirodymų rėkdavo „Slava Ukraini!“ ir puošėsi ukrainietiška atributika. Internete žmonės rašo, kad esu rusofobė, net ragina už mane nebalsuoti...
O aš manau, kad „Eurovizijos“ scena yra platforma, kurią būtina išnaudoti – ukrainiečiams reikia mūsų palaikymo. Beje, susipažinau su Ukrainos atstovais konkurse – jie labai šaunūs, pabendravome, kartu padainavome.
Vis dėlto situacija šiek tiek dviprasmiška: jau dabar visi žino, kas laimės „Euroviziją“.
Tikėkimės, kad taip ir bus. Jei tai padės ukrainiečiams sutvirtinti savo poziciją kare, gauti daugiau paramos ir dėmesio – tegul tik laimi. Šiemet aršiausia kova vyksta dėl antrosios vietos, nes pirmoji – aiški, „Eurovizija“ visada buvo šiek tiek politinė. Turine visi palaikome Ukrainą ir spėliojame: jei antrąją vietą vėl laimės italai, negi kitąmet „Eurovizija“ vėl vyks Italijoje?.. Smagu, kad šiemet konkursas gerokai prasmingesnis. Tik tegul lietuviai stipriai nepyksta ant manęs...