Monika Liu: iš „crazy“ atlikėjos – į elegantišką, stiprius jausmus išgyvenusią moterį

Šiemet teko garbė atidaryti festivalį „Midsummer Vilnius“. Tai pirmas kartas šioje scenoje?

Tiesą sakant, prieš penkerius metus, kuomet vyko pats pirmasis „Midsummer Vilnius“ festivalis, aš apšildžiau britų muzikos žvaigždę Joss Stone, kuri ir atidarė šį renginį. Taigi, galima sakyti, jog tai nėra mano pirmasis kartas.

Na, bet jei oficialiai – pirmą kartą man suteikta garbė atidaryti šį festivalį bei jame pasirodyti kaip dalyvei.

Manau, kad tai yra labai gražu ir simboliška, kuomet prieš penkerius metus pasirodžiusi ant tos pačios scenos, dabar galiu pakviesti jau į solinį savo koncertą.

Kaip per tuos penkerius metus keitėtės? 

Per tuos metus visko buvo. Dabar prasideda mano naujas kūrybinis etapas, kurį aš ir atskleisiu pasirodymo metu. Mano koncertas bus suskirstytas į dvi dalis: pirmoje dalyje dalinsiuosi senesne kūryba, kurioje skamba angliškos dainos, o antroje – pristatysiu savo naują muziką su lietuviška melodija ir žodžiais.

Tai, kaip per tuos metus pasikeitė mano kūryba, atsispindės ir muzikoje, rūbuose bei bendroje atmosferoje. Vadinu tai perėjimu iš crazy amerikietiškos atlikėjos į elegantišką, meilę patyrusią moterį.

Asmeniniai jausmai persmelkia jūsų kūrybą?

Esu žmogus, kuris savo jausmus perteikia per muziką. Dažnai man daug lengviau juos išreikšti parašant naują dainą, o ne išsakant žodžiais. Kūryboje dalijuosi ne tik jausmais, kartais man tai padiktuoja, kaip išspręsti vieną ar kitą gyvenimišką situaciją. Neslėpsiu, kad visos mano dainos yra susijusios su meile ir mano asmeniniais išgyvenimais. Žinoma, kai kuriuos kūrinius padailinu ir fantazija.

Paskutinę dainą „Tiek jau to“ dedikavote pasibaigusiai meilei. Išgyvenote ir tai?

Ši daina – absoliuti mano asmeninio gyvenimo patirtis. Jai fantazijos toli gražu neprireikė. Joje dainuoju apie pasibaigusią meilę ir sudužusią širdį. Išgyvenau tai po ilgai trukusių santykių, tačiau tai – praeitis. Šios dainos žodžiai parašyti prieš kelis metus, tačiau kartu su melodija ją išleidau tik šiemet.

Ar tai reiškia, kad jau galutinai atsisveikinote su tuo etapu?

Išėjau iš to etapo, tačiau yra vienas labai įdomus momentas. Kuomet rašau dainą būdama liūdna ir išgyvenu tam tikrą etapą, aš atsisveikinu su skaudžiais potyriais. Tiesa, dabar, kai dainuoju apie savo išgyvenimus, ašarą braukiu nebe aš, o klausytojai. Taigi, tas atsisveikinimas vis tiek turi šiokį tokį tęstinumą ir persiduoda tiems, kurie girdi mano muziką.

Pastarieji jūsų metai buvo ypatingi – užėmėte teisėjos kėdę muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“, išleidote savo vinilinį albumą, o dabar pasirodote viename laukiamiausių viduvasario festivalių. 

Tikrai taip, šie metai buvo itin produktyvus (šypsosi). Tai yra naujas etapas, kuriame aš paaugau, tačiau iki šiol vis dar esu ieškojimo procese. Dar net nespėjau padaryti savo pirmųjų solinių koncertų, dar nepastebėjau savo rezultatų, dar nežinau, ar verta būti televizijoje. Nepajutau, ar tai turi savo vertę ir naudą.

Vienitelis dalykas, kuriuo tikrai didžiuojuosi, tai mano vinilinis albumas. Man tai yra labai svarbu. Dar prieš karantiną spėjau nuvykti į Angliją ir ten pradėjau įrašinėti savo antrąjį albumą.

Kodėl nesirenkate lietuviškų muzikos įrašų studijų?

Labai daug laiko praleidau užsienyje ir būtent ten atrodau žmones, kurie yra labai aukšto lygio specialistai. Jie, įrašinėjant dainas, nenaudoja jokių elektroninių prietaisų, viskas kūriama gyvos muzikos pagalba. Lietuvoje tokių studijų nėra, todėl nebūtų galimybės įrašyti taip, kaip aš noriu.

Pripratau gyventi ant lagamino, o Europą matau, kaip visumą, ne atskiras jos dalis. Kol kas man gerai Lietuvoje, o kaip bus ateityje – parodys laikas...