Monika Liu: „Kad ir ką sakytumėte, Londonas yra muzikos sostinė. Meka“

Moniką puikiai pažįsta tie, kuriems įdomi grupės „Sel“, Mario Basanov (Marijaus Adomaičio) ir „Silence Family“ kūryba. Prieš keletą metų ji išgarsėjo koncertuodama su šiais kūrėjais, o paskui dingo iš Lietuvos muzikos padangės. Laimėjusi stipendiją prestižiniame Berklio muzikos koledže, persikėlė į JAV, dar vėliau sparnus pakėlė į Londoną, kur laukė mylimasis būgnininkas Marijus Aleksa.

Prieš porą metų vykęs televizijos projektas „Auksinis balsas“, M.A.M.A. apdovanojimai, UNICEF labdaros vakaras, o šią vasarą – dar ir keletas solinių koncertų Moniką vis dažniau atvilioja į Lietuvą. Originali, ryški, visa galva ir širdimi panėrusi į tai, ką daro, – tokią Moniką Liu pažįsta jos gerbėjai.

Klaipėdoje gimusi ir užaugusi dainininkė sceninę karjerą pradėjo nuo baleto. Deja, po kelerių metų studija, kurią lankė, buvo uždaryta, ir tada Monikos rankose atsidūrė smuikas. Mokydamasi gimnazijoje ji pradėjo dainuoti chore, pasipylė pasiūlymai dalyvauti konkursuose „Dainų dainelė“, „Mažųjų žvaigždžių valanda“.

Dainininkės karjera visai neblogai klostėsi ir galiausiai keturiolikos Monika atsidūrė grupėje „Capella A“. Tiesa, neilgam. „Dažnai koncertuodavome. Kai grįždavau iš filmavimų, su tuo pačiu makiažu ir susuktais plaukais eidavau į mokyklą. Tėvams mano užklasinė veikla nelabai patiko, ir vieną dieną nebeleido man dainuoti“, – šypteli Monika.

Nors tėvai svajojo, kad dukra užaugusi pasuks į rimtus mokslus – teisę ar bent politologiją, Monika užsispyrusiai siekė savo. „Žinojau, kad nei advokatės, nei politologės iš manęs nebus. Vien pažymiai daug ką tėvams turėjo pasakyti. Kita vertus, jie jų ir nematė, nes visada turėjau dvi pažymių knygeles: vieną – skirtą tėvams ir kitą – tikrą“, – nusikvatoja. Dvejus metus Klaipėdos universitete Monika mokėsi džiazo, tada persikėlė į Vilnių, pradėjo dirbti su Mario Basanov.

Kas žino, kaip karjera būtų susiklosčiusi, jei ji būtų likusi Vilniuje, tačiau studijos už Atlanto į gyvenimą įnešė naujų vėjų. Dar mokydamasi Klaipėdoje Monika dalyvavo Berklio muzikos koledžo organizuotose vasaros kursuose Italijoje, po metų – tokiuose pačiuose JAV. Ten ir laimėjo stipendiją dvejų metų studijoms.

Studijos Berklyje paliko ryškų pėdsaką karjeroje?

Studijuojant labai svarbi aplinka. Svarbiausios pamokos įvyksta ne su mokytojais, bet su tais žmonėmis, kurie tave supa. Amerikoje puikiai dera įvairios kultūros, religijos, požiūriai. Turbūt todėl ten nėra aiškinama, kas gerai, o kas blogai, kas madinga, o kas – ne. Ten žmogui leidžiama būti tokiam, koks jis yra, – su visomis keistenybėmis, įsitikinimais, pajautimais. Manau, tik tokioje aplinkoje galėjau pradėti skleistis kaip kūrėja. Berklyje kūriau kasdien. Ten parašiau tai, ką iki šiol dainuoju.

Bet tavo pradžia Amerikoje labiau priminė veiksmo filmą apie gangsterius nei juostą su gera pabaiga?

Ten važiavau ramia širdimi. Galbūt todėl, kad visada jaučiu tėvų užnugarį, – žinau, jei likčiau basa, be pinigų, vis tiek viskas išsispręstų. Turbūt tai man ir leidžia kartais priimti drastiškus sprendimus. Lengva eksperimentuoti, kai nesi viena ir turi namus, į kuriuos visada gali grįžti.

Atvažiavau į koledžą neturėdama kur gyventi. Tiksliau, manęs nepriėmė į bendrabutį, kuriame turėjau apsistoti. Koledže jau mokėsi Simona Jakubėnaitė, parašiau jai žinutę, paprašiau padėti. Tuo metu Simona gyveno jaunų moterų, kurių sunki finansinė padėtis, namuose, vėliau ir aš ten atsikrausčiau – pigu ir centre. Pavadinimas – skambus ir juokingas, bet ten gyveno beveik vien studentės, ir gyvenome labai linksmai. Tiesa, sąlygos – nekokios: langai polietilenu užklijuoti, vėjas pučia. Uždengdavau langą lagaminu ir apsikabinusi meškiuką miegodavau...

Kol laukiau vietos šiuose namuose, turėjau susirasti pigų kambariuką. Pati to nežinodama atsidūriau gangsterių rajone. Net taksi manęs nevežė, o aš niekaip nesupratau, kodėl. Juk net mergina, kuri išnuomojo man kambarį, sakė, kad rajonas – puikus. Na, taip – „puikus“. Kasdien jaučiausi, lyg filmuočiausi juodaodžių reperių klipe.

Pamenu, sugalvojau išeiti pasivaikščioti: užsitempiau timpas, užsimečiau trumpą striukytę, užsimaukšlinau kailinę kepurę. Vos išėjusi iš namų supratau, kad kažkas ne taip: vienas iš už kampo su blizgančiu dantimi ir kelnėmis nukarusiu klynu išlenda, kitas. „Snowflake! F**k you!“ – šaukia man. Kol perėjau rajoną, apsiverkiau. Iš įtampos. Gyvendama ten numečiau ne vieną kilogramą, nes iš streso negalėjau valgyti.

Buvo daug situacijų, kai jaučiau realų pavojų – gatvėse aidėjo šūviai, matėsi kraujas, po langais nuolat kažkas vyko. Maniau, kad vieną dieną mane arba išprievartaus, arba užmuš. Tėvams nieko nepasakojau, bet kai galiausiai iš ten pabėgau, paskambinau mamai. Verkėme abi: aš – iš palengvėjimo, mama – iš siaubo.

Londone vėl viską pradėjau nuo nulio. Skirtumas tik tas, kad šalia buvo žmogus, kuris man labai padėjo.

Taip ir blaškiausi iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai trečiame semestre už 700 dolerių išsinuomojau kambarį. Nelegaliai dainavau viešbutyje, todėl galėjau tai sau leisti. Vis dėlto po dar vieno semestro nusprendžiau iš Berklio išvažiuoti.

Kad ir ką sakytumėte, Londonas yra muzikos sostinė. Meka. Mano draugas vis kartojo, kad būtinai turiu atvažiuoti pas jį į Londoną. Studijuodama Bostone jaučiau, kad taip iki galo ir nežinau, ko noriu gyvenime. Berklio koledžas man skyrė pusę stipendijos, todėl studijos, nors ir mažiau, vis tiek kainavo, negalėjau į tai nežiūrėti atsakingai. Pasakiau sau: jei kitą semestrą gausiu visą stipendiją, o ne pusę, lieku Bostone ir baigiu studijas, jei ne – išvažiuoju. Jaučiau, kad man reikia pertraukos. Paskutiniame semestre už mokslus bei veiklą gavau pagyrimo diplomą, mano stipendija padidėjo, bet visos jos negavau. Tai buvo ženklas.

Londone vėl viską pradėjau nuo nulio. Skirtumas tik tas, kad šalia buvo žmogus, kuris man labai padėjo. Londone užaugau visomis prasmėmis. Marius taip pat užaugo, ir man buvo be galo įdomu stebėti jo augimą. Dabar jis – vienas iš „top“ būgnininkų Anglijoje. Turi roko projektą, su juo važinėja po pasaulį, taip pat groja su žinomais džiazo atlikėjais.

Koks Londonas tave pasitiko?

Labai intensyvus, įdomus. Nors iš pradžių Londonas man reiškė santykius. Buvau su Mariumi ir kurį laiką, regis, tik tuo gyvenau. Tik po kurio laiko atsipeikėjau: „Monika, juk į Londoną skridai ne vien dėl Mariaus – kur tavo svajonės kurti, muzikuoti?!“ Tiesa, norint ten išgyventi, reikia dirbti. Dirbau ir aš: per renginius nešiojau padėklus su maistu, pardavinėjau kašmyro drabužius, vėliau atsidūriau „Chloé“ mados namų parduotuvėje.

Oho, skamba neblogai!

Stilius ir mada man visada buvo įdomu. Dirbau geroje drabužių parduotuvėje, į kurią ateidavo stilingos damos, jas aptarnauti buvo labai įdomu. Pavyzdžiui, pas mus paltą pirko Adele. Tiesa, pasiimti jo atvažiavo jos stilistė, užtat prieš supakuodama paltą nepraleidau progos pati jį pasimatuoti ir nusifotografuoti (juokiasi).

Kitą kartą užsuko dainininkė Ellie Goulding. Uždarėme parduotuvę, už durų palikdami minią paparacų. Esu truputį išprotėjusi, todėl kol ji staipėsi persirengimo kabinoje, kaskart praeidama pro langą aš taip pat sustodavau ir pasistaipydavau prieš fotografus: „I’m a star! It’s me!“ Vienas fotografas rankų ženklais paprašė mane praskleisti persirengimo kabinos užuolaidą. Klausiu: „How much?“ Rodo: tūkstantis! Pakeliu rankinuką ir rodau jam: šitas rankinukas penkiolika tūkstančių kainuoja! Arba – tiek, arba – nieko.

O jei tas fotografas būtų pasiūlęs tiek, kiek kainavo rankinukas?!

Ką tu, vis tiek nebūčiau praskleidusi užuolaidos – esu išprotėjusi, bet ne tiek (juokiasi)!

Nepaisant to, kad parduotuvė buvo prabangi, savivertės tai pernelyg nepakėlė, vis pagalvodavau: Lietuvoje su Selu tūkstantinei miniai dainavau, o dabar skudurus pardavinėju! Tokiomis akimirkomis imi abejoti savo ateitimi, tai verčia šiek tiek pasinervinti. Laimei, kuo ilgiau gyvenau Londone, tuo labiau pradėjo sektis gyventi vien iš muzikinės veiklos – parduotuvėse nebedirbu.

Ieškojau prodiuserių. Pabandžiau padirbėti su vienu, su kitu, kol galiausiai atsidūriau „Sensible Music“ studijoje, kuri priklauso prodiuseriams Jeffui Allenui ir Johnui Moonui. Jiedu dirbo su tokiais atlikėjais kaip Tina Turner, Whitney Huston, Stingas, Michaelas Jacksonas. Prieš ketverius metus Allenas, pamatęs vieną mano repeticiją, pasiūlė užsukti į jo studiją ir nemokamai įrašyti keletą dainų – tokios studijos nė už ką nebūčiau įpirkusi. Atsinešiau tik savo dainų demo versijas, kurias buvau suprogramavusi, bet jis pasakė, kad man prodiuserio net nereikia, viską galiu padaryti pati – įdomiai ir originaliai.

Juokiuosi, kad gyvenime dažnai darau, ko nemoku. Gaištu daug laiko, gadinu nervus, pritrūkusi kantrybės labiau už viską trokštu kompą paleisti į sieną, bet vis tiek darau. Ir tai be galo įdomu.

Nors neslėpsiu: gyventi iš kūrybos Londone nepalyginamai sunkiau nei Lietuvoje. Ten konkurencija yra visur – ir į valytojos, ir į žvaigždės vietą. Tam tikra prasme šis miestas – intensyvi pinigų darymo mašina: žmonės arba daug linksminasi, arba daug dirba. Londone neįmanoma gyventi ir išbūti, jei nežinai, ko nori. Geriausias žodis apibūdinti, ką šis miestas daro su tavimi, – testuoja.

Tu Londono testą jau išlaikei? Žinai, ko nori?

Manau, taip, tik niekada apie tai garsiai nekalbu. Man patinka, kad Londonas suteikia galimybių daug visko išbandyti. Man patinka, kad eidama į studiją galiu sutikti iš tos pačios studijos išeinantį Edą Sheeraną. Ir ne todėl, kad turėčiau maišą pinigų ir už tai susimokėčiau, o todėl, kad kažkam patinka tai, ką darau.

Londonas – kontrastų miestas: vieną dieną esi padavėja, o kitą sėdi prie vieno stalo su „Warner Music“ savininku ar eini į Eltonui Johnui priklausančią įrašų studiją. Tokius kontrastus galvai nėra lengva pernešti, tai tarsi gyvenimas dviejose skirtingose realybėse. Tenka daug dirbti su savimi, galvoti, šnekėtis, aiškintis, kas esi, stengtis būti geresniam, pozityvesniam, kontroliuoti emocijas.

Stengiuosi gyventi nieko iš nieko nesitikėdama. Nesitikiu, kad įrašius vieną kitą dainą prasidės mano kelias į žvaigždes. Visa tai tik – iliuzija. Kiekviena sėkmės istorija turi savo istoriją. Nežinau, ar kada nors gyvenime galėsiu papasakoti savąją, bet jei tokia bus – ji bus savaip unikali.

Pastaruoju metu tave neretai galima sutikti Vilniuje?

Visi mano daiktai telpa į vieną lagaminėlį, taip su juo keliauju iš vienos vietos į kitą. Šią vasarą kaip niekada daug laiko praleidau Lietuvoje, nes pagaliau pajudėjo soliniai projektai. Surengiau keletą koncertų – įvyko tai, kam atidaviau daug laiko ir jėgų. Lietuvoje žmonės įpratę viską daryti greitai: vienas skambutis – ir tu jau pas prodiuserį, dar vienas – ir tu jau žvaigždė (juokiasi). Kai manęs klausia, kodėl taip ilgai užtrukau rengdama solinę programą, nustembu: o man visai neatrodo ilgai.

Svajoji apie svaiginančią sėkmę, pasaulinę karjerą, tūkstantines gerbėjų minias?

Tikrai ne! Fantazuoju daug, bet mano fantazijos įgyvendinamos. Galvoju, koks bus koncertas, kaip galbūt norėčiau aprengti savo pritariančiuosius vokalistus ar kokio norėčiau choreografinio, scenografinio sprendimo. Nesvajoju apie „Grammy“. Renkuosi trumpesnes distancijas, žinau, kad dažnai atsitinka tai, ko neplanavai ir net nebūtum drįsęs planuoti.

Nesvajoju apie „Grammy“. Renkuosi trumpesnes distancijas, žinau, kad dažnai atsitinka tai, ko net nebūtum drįsęs planuoti.

Gyvendama Anglijoje ir žiūrėdama, kaip savo tikslų siekia Marius, kaip lėtai juda kai kurie dalykai, išmokau kantrybės. Stengiuosi gyventi taip, kad ne emocijos mane, o aš jas valdyčiau. Kartą psichologu dirbantis draugas paklausė: „Monika, kaip manai, esi racionali ir logiška?“ Sakau „Žinoma!“ O man draugas ir sako: „Turiu užtektinai kompetencijos pasakyti, kad esi vienas neracionaliausių mano sutiktų žmonių.“

Aplinkiniams taip turbūt atrodo, nes labiausiai gyvenime klausausi širdies balso. Dažnai tie mano sprendimai prieštarauja taisyklėms, visuomenės nuostatoms, tačiau kasdien stengiuosi, kad mano širdis ir protas eitų išvien, o emocijos neimtų viršaus. Manau, tai – svarbi pamoka, kurią būtina išmokti, jei nori gerai jaustis.

Marius – taip pat muzikantas. Dviem muzikos žmonėms po vienu stogu sutilpti paprasta?

Tai, kad abu esame muzikantai, mums tik padeda. Per visą laiką, kurį esame kartu, tapome geriausiais draugais. Marius yra pirmas žmogus, kuris sužino, kas vyksta mano gyvenime. Kas vyksta jo, aš taip pat sužinau pirma. Labai paprasta ir lengva, kai šalia yra žmogus, kuris supranta tavo pašaukimą, žino, kaip jautiesi, ir nepyksta, jei turi išvažiuoti ir tavęs nėra šalia. Aš suprantu, kodėl Marius išvažiuoja, kodėl jo nebūna namuose vakarais, – dėl to niekada nekyla jokių konfliktų. Jam nereikia man aiškintis. Mudu turime daug bendrumų, ir didžiausias jų – muzika.

Prieš porą metų Marius tau pasipiršo. Vis dar vadinatės sužadėtiniais?

Taip, bet juokauju, kad mūsų sužadėtuvės nebegalioja, nes nuo jų praėjo daugiau nei metai. Apie vestuves pagalvojame, bet esame gana užsiėmę žmonės, kad vieną dieną tai paverstume realybe. Niekada nebuvau savo vaizduotėje susikūrusi vestuvių pasakos, nenorėjau būti princese, tad jei tuoksiuosi, sugalvosiu savaip. Kai iš karoliukų suversiu vestuvinę suknelę, tada ir tekėsiu...