Monika prašo pagalbos vėžiu sergančiai mamai: „Kai išgirdau sumą – žemė slydo iš po kojų“
Klaipėdietė Lidija Bendikienė iki šiol atsimena dieną, kada jos gyvenimas pradėjo tekėti priešinga kryptimi – tai buvo onkologinės ligos diagnozė. Už savo gyvybę ji kovoja jau 10 metų ir nežada pasiduoti, nors situacija kartais tampa be galo sudėtinga.
Visą šią gydymosi kelionę ją ištikimai lydi dukra Monika, kuriai per greitai teko suaugti ir atidėti savo gyvenimo planus ateičiai. Šiandien abi moterys, kovojančios su liga petys į petį, atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.
Lemtinga naktis
Prieš 10 metų, sausio 8-osios naktį, Lidija prabudo dėl stipraus, duriančio skausmo dešinėje krūtyje. Apie vėžį tuo metu ji negalvojo. Žinia, „vėžys neskauda“ – šią frazę neretai galima išgirsti ir gydytojo kabinete.
„Naktį niekur nebėgau ir nečiupinėjau, juolab, kad skausmas lygiai taip pat staigiai praėjo. Tačiau ryte, besiruošdama į darbą, prisiminiau naktinį skausmą ir nusprendžiau apsičiupinėti. Pajaučiau nedidelį guzelį. Iš karto užsiregistravau pas šeimos gydytoją. Ji mane nusiuntė pas chirurgą. Pastarasis liepė vykti į ligoninės priimamąjį, o iš ten jaunas gydytojas dar kartą išsiuntė kitur – šįkart jau tiesiai pas onkologus“, – po vienos nakties įsisukusią karuselę prisimena Lidija.
Pasak moters, nors buvo akivaizdu, kad situacija rimta, ji nepanikavo. Kadangi visada buvo geros sveikatos ir kasmet preciziškai atlikdavo visus profilaktinius tyrimus, vos prieš porą mėnesių jai daryta ir krūtų echoskopija. Todėl Lidija save ramino, kad guzelis krūtyje negali būti vėžys. Tuo metu Lidijai buvo 51-eri. Ji viena augino 15 metų dukrą.
Deja, gydytojas onkologas patvirtino, kad jai krūties vėžys. Lidija pamena, kad išgirdus galutinę diagnozę, nepavyko išlikti tvirtai:
„Apsiverkiau tiesiog gydytojo kabinete. Jis bandė raminti: „Paverksite kelias dienas ir praeis.“ Suprantu, kad gydytojai visko matę. Tačiau esu emocinga, nieko negaliu su savimi padaryti.“
Paauglei teko suaugti per vieną dieną
Tiesa, pasitvirtino geriausias iš blogiausių scenarijų – „pagautas“ krūties vėžys buvo dar tik pirmos stadijos. Vis dėlto mamos ir dukros galvose iš karto pradėjo suktis scenarijai, kas bus su mergaite, jei liga pakryps ne pačia palankiausia eiga.
Lidija pasakojo, kad po skyrybų mergaitės auklėjimas ir priežiūra liko jai – tėtis nedalyvavo jos gyvenime. Nors tuomet mergaitė buvo vos 15 metų, susirgus mamai ji tapo pagrindiniu moters ramsčiu.
Moksleivė ne tik motyvavo Lidiją pasveikti, bet ir palaikė sunkiomis akimirkomis – tiek emociškai, tiek fiziškai. Būtent paauglė padėjo mamai, dar neatsigavusiai po šoko, sustyguoti vizitus pas gydytojus.
„Jeigu ne ji, tai...“, – iškalbingu daugtaškiu nutęsė pašnekovė, prisipažindama, kad tuo metu jautėsi labai pasimetusi ir nežinojo, ko griebtis.
Po žinios apie mamos būklę meldėsi
Pokalbyje taip pat dalyvaujanti Lidijos dukra Monika prasitarė, kad, sužinojusi apie mamos ligą, ji pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai atsiklaupė melstis.
„Tik niekas man į tas maldas neatsakė...“ – rankomis skėstelėjo dabar jau 25 metų mergina.
Nors Lidija viso pokalbio metu nė karto nesiskundė ją užklupusiu iššūkiu, nes nepratusi, kaip pati sako, verkšlenti, Monika paatvirauja:
„Mamą gąsdina klausimas „kaip tu?“, nes tuomet nebepajėgia suvaldyti emocijų. Ji pakankamai išdidi moteris, visą gyvenimą „arusi“. Jai labai sunku pasakyti: „Man yra blogai, todėl reikia pagalbos“. Tik neseniai prasitarė, kad pasijuto „nurašyta“, kai dėl chemoterapijos nebegalėjo dirbti. Tikrai nežinau, kaip ji didžiąją laiko dalį atsilaiko, nes mane labai stipriai emociškai paveikia blogos žinios. O šia prasme mes abi labai panašios.“
Ir iš tiesų – vos tik paliečiame temą apie tai, kad, mamai susirgus, Monikai teko labai greitai suaugti, merginos akys pritvinksta ašarų:
„Per visą gyvenimą aš turėjau tik vieną žmogų, kuriuo visiškai pasitikiu. To negalėtų kompensuoti draugės, bendradarbiai ar bendramoksliai. Mes labai artimos, todėl sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas gali tęstis be jos. Blogiausia, kad nieko negaliu padaryti.
Mamą visada žinojau kaip stiprų, energingą žmogų – ji bėgs, lėks, judės į priekį, o dabar kartais jai sunku pajudėti iš lovos.
Kai išeiname pasivaikščioti, jaučiu, kaip ji šlubuoja. Man labai sunku tai matyti ir, kaip tikra kietakaktė, niekaip negaliu su šiuo pokyčiu susitaikyti. Du mamos paveikslai – mama prieš ligą ir dabar – kaip diena ir naktis. Vis dar kažko viliuosi, gal stebuklo.“
Stebuklo kaina – apie 50 tūkst. eurų
Deja, stebuklas turi savo kainą – beveik 50 tūkstančių eurų. Tiek kainuotų pusės metų gydymas vaistu, kuriuo gydomas krūties vėžys, turintis Lidijai nustatytą genetinę mutaciją. Šis vaistas Lietuvoje nekompensuojamas.
„Kai išgirdau šią sumą, žemė slydo iš po kojų“, – prisiminė Monika. Lidija kukliai pridėjo: „Žinoma, 100 proc. garantijos gydytojai neduoda, tačiau šiuo metu tai vienintelė galima efektyvaus gydymo galimybė. Tokia buvo gydytojų konsiliumo nuomonė.“
Ligos pradžioje situacija atrodė gerokai viltingiau. Lidijai buvo atlikta operacija, po kurios skirta spindulinė terapija ir chemoterapinis gydymas tabletėmis.
„Jas gėriau penkerius metus. Per tą laiką visi tyrimai buvo geri ir galiausiai vaistų nebereikėjo vartoti. Tuomet man tereikėdavo pas gydytoją apsilankyti tik kartą per metus. Tačiau prieš dvejus metus buvo rastas vėžinis darinys plaučiuose, jaučiausi puikiai ir laikiau save pasveikusia. Nuo diagnozės pradžios buvo praėję aštuoneri metai. Per visą tą laiką nedirbau tik keletą mėnesių – kol buvau gydoma spinduline terapija“, – pasakoja Lidija.
Gyvenimą ar mirtį lemianti kova tęsiasi jau 2 metus
Su atsinaujinusia sunkia liga Lidija kovoja jau dvejus metus. Metus vartoti hormoniniai vaistai padėjo suvaldyti vėžį, bet tik laikinai. Kai metastazės plaučiuose vėl pradėjo plisti, buvo skirta agresyvi chemoterapija.
Iš pradžių vaistai buvo lašinami kas savaitę, vėliau – kas dvi. Iš viso moteriai teko ištverti 26 chemoterapijos seansus, tačiau vėžio suvaldyti nepavyko.
Pradžioje dariniai traukėsi, tačiau gydymo eigoje paaiškėjo, kad chemoterapija nebėra veiksminga, vėžys vėl plėtėsi.
Lidija, regis, susitaikiusi ir pasiruošusi priimti visus iššūkius, kurie jos laukia, o gal iš paskutiniųjų tiesiog stengiasi neparodyti savo emocijų.
Monika abiejų moterų – mamos ir dukros – būseną ištransliuoja atviriau:
„Aš irgi, aišku, turėjau planų, kaip toliau nukreipti savo gyvenimą. Atrodė, kad situacija gerėja. Juk mama patyrusi 26 chemoterapijos seansus. Neveltui žmogus gydomas, tikiesi, kad reikalai judės į priekį...
Tačiau teko įjungti stabdžius ir atidėti savo planus, nes yra didelė problema, kurią išsprendi, arba viskas... Net nežinau, kaip geriau išsireikšti... Šiuo metu yra ne mano ir mamos gyvenimas, o mūsų gyvenimas. Kol nebus pribaigtas tas vėžys, „mano“ ir „tavo“ nebelieka.“
Liga grįžo su trenksmu
Per chemoterapijos laikotarpį, kaip jau minėjo dukra, Lidija visiškai neteko energijos, sujautrėjo žarnynas, iš plaučių ėmė atsikosėti krauju, ją ėmė kamuoti įvairūs niežuliai, padų tirpimas, buvo sutrikęs širdies ritmas, taip pat prasidėjo osteoporozė, dėl kurios atsirado kaulų skausmai ir netgi įvyko patologinis lūžis kirkšnyje.
Moteriai, pripratusiai prie fizinio darbo, tai didžiulis iššūkis. Augusi kaime, ji, kaip pati sako, negalėtų dirbti sėdimo darbo biure. Todėl ir pasirinko darbą, susijusį su fizine veikla.
„Esu energingas žmogus – jeigu sėdėčiau, turbūt galą gaučiau. Tik dabar, deja, jau esu priversta daugiau pasėdėti ar pagulėti. Juolab, kad vargina nuolatinis sausas kosulys. Aišku, kiek galiu, namie stengiuosi krutėti, pati atlikti namų ruošos darbus“, – pasakojo pašnekovė.
Nepaisant varginančių simptomų, net ir tomis dienomis, kai Lidijai sunkiau judėti, ji stengiasi savo laiką leisti prasmingai, pavyzdžiui: skaito knygas, užsiima rankdarbiais, dekupažu, kurį atrado dar prieš ligą.
„Kai esu užsiėmusi, mąstau tik apie tai, ką darau, ir mano mintys neklaidžioja apie ligą ir ateitį“, – sakė moteris.
Kai energijos yra daugiau, ji stengiasi išeiti iš namų, kad nesėdėtų "tarp keturių sienų".
Paklausta, kokių svajonių turėtų ateičiai, Lidija atsako bijanti žvelgti toli į priekį. Vienintelė svajonė – pasveikti, todėl ji gyvena tik šia diena:
„Jei pasveikčiau, norėčiau susirasti kokį nors darbelį pagal savo jėgas. Norėčiau pamatyti bent vieną užsienio šalį, nes per gyvenimą neturėjau tokios galimybės. Bet iš tiesų drąsiau svajočiau tik tuo atveju, jei žinočiau, kad tokią galimybę iš tikrųjų turiu.“
Parama - paskutinė viltis
Lidijai reikalingo gydymo kaina mėnesiui – per 7 tūkst. eurų. Tai - hormoninis vaistas, tinkamas esant ESR1 genetinei mutacijai, kuri patvirtinta Lidijai. Iš viso reikia 6 mėnesių kurso gydymo.
Už pirmo mėnesio gydymą moteris dalį sumos apmokėjo iš šeimos santaupų, likusią dalį pridėjo Vėžio gydymo paramos fondas.
Po kelių savaičių turėtų prasidėti antras gydymo mėnuo, bet pinigų vaistui nėra. Moteris, nebegalėdama dirbti, gyvena tik iš neįgalumo pašalpos.
Dukra prie pragyvenimo ir mamos gydymo prisideda mokslams, kuriuos teko atidėti, kauptais pinigais.
Vėžio gydymo paramos fondas, kuriame neatlygintinai dirba medikai ekspertai, kiekvienu atveju įvertina, ar prašomas gydymas iš tiesų gali būti veiksmingas, taip pat ar jau išnaudotos visos kompensuojamo gydymo galimybės.
Fondas apmokama tik gyvybiškai būtiną gydymą, o surinkti pinigai pervedami pagal faktinius dokumentus – receptus, sąskaitas faktūras. Jeigu lieka nepanaudotų pinigų, jie skiriami kitam pacientui.
Įvertinęs Lidijos prašymo pagrįstumą, Vėžio gydymo paramos fondas apsiėmė ją globoti ir kreipiasi su prašymu paremti jos gydymą, kuris, remiantis klinikiniais tyrimais, reikšmingai sumažina ligos progresavimo riziką, vadinasi, gali pratęsti kokybiško gyvenimo trukmę.
Pati Lidija apie minėtą fondą sužinojo iš savo gydytojos onkologės. Apsispręsti teko labai greitai, nes laiko svarstymams moteris jau nebeturi.
„Įprastomis sąlygomis niekada tokio sprendimo nebūtume priėmusios. Tačiau, kai kalbama apie gyvybę arba mirtį, nebėra kur dėtis, tenka paminti išdidumą. Iki šiol niekada niekam nebuvau skolinga. Jei kam ko nors reikėdavo, pati skolindavau. Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors pati atsidursiu prašančiojo situacijoje“, – atvirai kalbėjo viltimi gyvenanti moteris.
Galinčius prisidėti prie Lidijos gydymo ir suteikti jai viltį gyventi Vėžio gydymo paramos fondas kviečia paaukoti tiek, kiek galite – kiekvienas euras yra labai vertingas:
Gavėjas: Vėžio gydymo paramos fondas
Identifikacinis fondo kodas: 304604677
A/s: LT722140030004033163
Luminor bankas, SWIFT kodas AGBLLT2X
Paskirtis: Pagalba Lidijai
